Neurofilamentai kraujo serume: neuronų pažeidimo biožymuo išsėtinės sklerozės paūmėjimo metu

Įvadas. Vienas naujausių metodų, galinčių palengvinti išsėtinės sklerozės diagnostiką ir gydymą, yra specifinių biožymenų – neurofilamentų, koncentracijos matavimas kraujo serume ir likvore. Neurofilamentų grandinės gali būti randamos ne tik išsėtinės sklerozės, bet ir kitų neurodegeneracinių ligų metu. Remiantis naujausių mokslinių tyrimų duomenimis, neurofilamentų koncentracija kraujyje, kartu su magnetinio rezonanso tyrimu ir objektyviu ištyrimu, galėtų padėti įvertinti išsėtinės sklerozės paūmėjimus ir prognozę. Tyrimų, kurie nagrinėtų neurofilamentų koncentraciją, sergant išsėtine skleroze, Lietuvoje iki šiol nebuvo atlikta. Metodika. Tyrimo protokolas patvirtintas Kauno regioninio biomedicininių tyrimų etikos komitete (leidimo Nr. BE-2-73). Atsitiktinės atrankos metodu Klaipėdos universitetinės ligoninės išsėtinės sklerozės centre ištirti 28 recidyvuojančia remituojančia išsėtine skleroze sergantys pacientai, kurie buvo hospitalizuoti dėl ligos paūmėjimo. Įvertinti šių pacientų demografiniai ir klinikiniai duomenys, taikomas ligos eigą modifikuojantis gydymas, neurofilamentų koncentracija kraujyje imunofermentiniu ELISA metodu. Rezultatai. Tyrime dalyvavo 28 pacientai, sergantys išsėtine skleroze (64,3 % moterų, 25,7 % vyrų). Neurofilamentų koncentracija kraujyje buvo didesnė pacientams, kuriems nustatytas 3 ar daugiau funkcinių nervų sistemų pažeidimas nei esant pažeistoms tik piramidinei ar smegenėlių sistemai atskirai, tačiau statistiškai reikšmingo ryšio tarp šių grupių nenustatyta. Reikšmingai didesnė neurofilamentų koncentracija buvo rasta pacientams, kuriems hiperintensiniai T2 režimo židiniai nustatyti galvos bei nu¬garos smegenyse ir rasti magnetinio rezonanso aktyvumo požy¬miai. Taip pat didesnė neurofilamentų koncentracija kraujyje rasta pacientams, kuriems nustatytos teigiamos oligokloninės juostos ir buvo sutrikę regos sukeltieji potencialai. Vertinant sąsajas tarp ligos trukmės, pacientų amžiaus, negalios ir neurofilamentų koncentracijos kraujyje, statistiškai reikšmingo ryšio nenustatyta. Gydomiems ir negydomiems ligos eigą modifikuojančiais vaistais pacientams neurofilamentų koncentracija kraujyje reikšmingai nesiskyrė. Išvada. Nustatytos didesnės neurofilamentų koncentracijos kraujyje, esant >3 neurologinių funkcinių sistemų pažeidimams, radiologiniam židinių aktyvumui, teigiamoms oligokloninėms juostoms ir sutrikusiems regos sukeltiesiems potencialams, pagrindžia hipotezę, kad šis tyrimas galėtų būti diagnostinis paūmėjimo ir ligos prognozės vertinimo biožymuo, naudojamas ir klinikinėje praktikoje.

Optinio neuromielito spektro sutrikimas: epidemiologija, patogenezė, diagnostika, gydymas, prognozė

Optinio neuromielito spektro sutrikimas (angl. Neuromyelitis optica spectrum disorder, NMOSD) yra reta uždegiminė demielinizuojanti centrinės nervų sistemos (CNS) liga, pažeidžianti regos nervus ir nugaros smegenis. Pagrindinis NMOSD patogenetinis mechanizmas yra akvaporino-4 (AQP4), integralaus astrocitų plazminės membranos baltymo, ir antikūnų prieš akvaporiną-4 (AQP4-IgG) sąveika. Sergamumas NMOSD svyruoja nuo 0,039 iki 0,73/100 000 suaugusių gyventojų ir yra didžiausias Afrikoje bei Azijoje. Dažniausiai liga diagnozuojama 32-45 m. amžiuje, moterys serga dažniau. Kliniškai liga gali pasireikšti labai įvairiai. Tai priklauso nuo pažeistų CNS struktūrų. Dažniausiai pažeidžiamos vietos, kuriose AQP4 ekspresija yra gausiausia: nugaros smegenys, regos nervas, dorsalinė pailgųjų smegenų dalis, smegenų kamienas, gumburas ir pogumburis. Liga prasideda optinio neurito arba skersinio mielito simptomais, kiek rečiau – šių ligų deriniu. NMOSD diagnostika remiasi klinikiniais požymiais, magnetinio rezonanso tomografijos radiniais ir AQP4-IgG antikūnų nustatymu kraujo serume. Pradinis ūmaus NMOSD gydymas yra didelės metilprednizolono dozės, t. y. 1 gramas intraveniškai, tęsiamas nuo 3 iki 5 dienų. Recidyvų prevencijai išskiriami trys pirmo pasirinkimo vaistai: azatioprinas, mikofenolato mofetilis ir rituksimabas. Naujausiuose randomizuotuose klinikiniuose tyrimuose įrodytas ir kitų monokloninių antikūnų, tokių kaip inebilizumabas, satralizumabas, tocilizumabas ir ekulizumabas, skyrimo palaikomajam NMOSD gydymui efektyvumas ir saugumas. Veiksniai, lemiantys blogesnę ligos prognozę, yra pirmo priepuolio sunkumas, didesnis recidyvų skaičius per pirmuosius dvejus metus, vyresnis amžius ligos pradžioje, sąsajos su kitais autoimuniniais sutrikimais. Mirštamumas per pirmuosius dešimt metų po ligos diagnozavimo siekia 20-25 %. COVID-19 pandemijos metu iškyla daug iššūkių, susijusių su NMOSD pacientų ligos recidyvais, padidėjusia infekcijos rizika ir gydymo taktikos parinkimu šiuo kritiniu laikotarpiu.

Spontaninių subarachnoidinių hemoragijų literatūros apžvalga: gydymo ypatumai ir prevencija (II dalis)

Efektyviausi plyšusių intrakranijinių aneurizmų gydymo būdai yra chirurginis klipsavimas ir endovaskulinis kodavimas. Taikant endovaskulinį gydymą, ankstyvų mirčių ir komplikacijų tikimybė yra mažesnė, ypač užpakalinės cirkuliacijos aneurizmų atveju, tačiau išlieka didelė aneurizmos rekanalizacijos ir plyšimo rizika, todėl indikuotinas ilgalaikis stebėjimas. Tuo tarpu klipsavimo ilgalaikė nauda yra labai svarbi jaunesnio amžiaus pacientams ir tam tikrais atvejais yra pirmo pasirinkimo gydymo metodas. Aneurizmos intervencinį gydymą rekomenduojama atlikti kiek galima anksčiau. Siekiant išvengti komplikacijų, visiems pacientams, patyrusiems spontaninę subarachnoidinę hemoragiją (SAH), rekomenduojama kasdien ar kas antrą dieną atlikti transkranijinę doplerografiją, o galvos kompiuterinę tomografiją, kompiuterinės tomografijos angiografiją (KTA), kompiuterinės tomografijos perfuziją ar skaitmeninę subtrakcinę angiografiją – hospitalizavimo dieną, 3-5 dieną ir 7-10 dieną. Vėlyvos smegenų išemijos prevencijai rekomenduojama skirti nimodipiną ir palaikyti euvolemiją, skiriant izotoninius kristaloidinius tirpalus. Įvykus vazospazmui, rekomenduojama palaikyti euvoleminę indukuotą hipertenziją ir tam tikrais atvejais taikyti endovaskulinį gydymą intraarteriniais vazodilatatoriais ar (ir) angioplastiką. Neplyšusių intrakranijinių aneurizmų gydymo taktikos pasirinkimas priklauso nuo natūralios ligos eigos ir plyšimo rizikos, kurią galima įvertinti naudojantis įvairiomis skalėmis. Parinkus stebėjimo taktiką, siūloma kartoti KTA ar magnetinio rezonanso tomografijos angiografiją (MRA) po 6-12 mėnesių nuo aneurizmos nustatymo ir vertinti pokyčius dinamikoje. KTA ir MRA taip pat rekomenduojamos asmenims, turintiems 2 ar daugiau šeimos narių, kuriems nustatyta neplyšusių intrakranijinių aneurizmų ar diagnozuota SAH bei esant kitiems rizikos veiksniams. Pacientams, kuriems atsitiktinai aptikta besimptomė neplyšusi aneurizma, rekomenduojama mesti rūkyti, periodiškai matuoti kraujospūdį ir vengti sunkių svorių kėlimo.

Spontaninių subarachnoidinių hemoragijų literatūros apžvalga: rizikos veiksniai, diagnostikos ypatumai ir komplikacijos (I dalis)

Plyšusios galvos smegenų aneurizmos sukelta subarachnoidinė hemoragija (SAH) yra dažna vidutinio amžiaus žmonių neįgalumo ir mirties priežastis. SAH dažniau pasireiškia moterims nei vyrams, juodosios rasės asmenims ir daugiausia diagnozuojama Suomijoje ir Japonijoje. Riziką susirgti labai didina šeiminė SAH ir (ar) aneurizmų predispozicija. Tarp koreguojamų rizikos veiksnių reikšmingiausią poveikį turi rūkymas, arterinė hipertenzija ir piktnaudžiavimas alkoholiu. Klinikinėje praktikoje aneurizmos plyšimo rizikai vertinti yra įdiegta PHASES ir kitos skalės, apimančios svarbiausius įtaką darančius veiksnius. SAH reikšmingiausias klinikinis požymis yra staigus ir stiprus galvos skausmas, dar vadinamas žaibo kirčio galvos skausmu (angl. thunderclap headache). Taip pat gali būti stebimas sąmonės sutrikimas, traukuliai, galvinių nervų pažeidimas, galūnių nusilpimas, meninginiai simptomai. Galvos kompiuterinė tomografija (KT) ir (ar) juosmens punkcija yra pagrindiniai SAH diagnozę pagrindžiantys instrumentiniai tyrimai, o skaitmeninė subtrakcinė angiografija laikoma aukso standartu, diagnozuojant intrakranijines aneurizmas. Į praktiką įdiegiama vis daugiau diagnostikos priemonių, tokių kaip magnetinio rezonanso tomografija su GRE, SWI, FLAIR sekomis, kurios pranoksta KT jautrumu, specifiškumu, ypač pirmosiomis dienomis patyrus SAH. Mirštamumą itin didina dažnai pasitaikančios lokalios ir sisteminės komplikacijos: pakartotinis aneurizmos plyšimas, hidrocefalija, ūmūs traukuliai, kardiovaskulinės komplikacijos ir smegenų išemija, kurios dažniausia priežastis – vazospazmas.

Optinio neurito ryšys su išsėtine skleroze. Literatūros apžvalga

Optinio neurito ir išsėtinės sklerozės ryšys nagrinėjamas dėl abi šias patologijas siejančių centrinėje nervų sistemoje vyraujančių demielinizacijos ir neurodegeneracijos procesų. Tiek vienos, tiek kitos ligos atvejų vyksta imuninio atsako sukeltas mielininio dangalo, o vėliau ir aksonų, pažeidimas, lemiantis negrįžtamą neurologinių funkcijų sutrikimą. Šie procesai vyksta jauname amžiuje, todėl ankstyva ligos diagnostika ir jos suvaldymas turi reikšmės pacientų neurologinei funkcijai ir gyvenimo kokybei išsaugoti. Optinis neuritas gali pasireikšti kaip pirma išsėtinės sklerozės ataka, tad, tinkamai atpažinus jam būdingus simptomus ir nuodugniai įvertinus oftalmologinės bei neurologinės patologijos požymius, patikimiausiais tyrimo metodais galima ne tik nustatyti regos sutrikimų priežastį, bet ir numatyti tikimybę susirgti išsėtine skleroze. Deja, net ir išaiškinus, kad pacientas turi didelę riziką ateityje sirgti šia demielinizuojančia liga, nustačius optinį nervo uždegimą ar kitus išsėtinei sklerozei būdingus simptomus, priemonių sustabdyti ligos progresavimą kol kas nėra. Šiuo metu laikomasi principo ūmaus optinio neurito epizodui suvaldyti skirti intraveninius ir geriamuosius gliukokortikoidus, intraveninį imunoglobuliną, gydomąsias plazmaferezes. Tokio gydymo efektyvumas išlieka diskutuotinas, todėl tiriamos naujos medžiagos, kurių pritaikymas padėtų apsaugoti nuo tolesnio nervinio audinio pažeidimo ir skatintų remielinizacijos procesus. Šiame straipsnyje aptariama optinio neurito epidemiologija, etiologija, patogenezė, pagrindiniai klinikos aspektai, diagnostikos bei gydymo galimybės ir ryšio su išsėtinės sklerozės išsivystymu vertinimas.

Senyvo amžiaus pacientų, patyrusių šlaunikaulio proksimalinės dalies lūžį, delyras

Įvadas. Delyras pasireiškia iki 87 % reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus (RITS) pacientų ir yra susijęs su daugeliu rizikos veiksnių. Dažniausiai delyrui gydyti vartojamas haloperidolis, centrinio veikimo dopamino antagonistas. Tačiau deksmedetomidinas, selektyvus alfa 2 adrenerginis agonistas, yra perspektyvus vaistas gydant delyrą RITS. Šio tyrimo tikslas yra įvertinti pagyvenusių pacientų, gydytų RITS dėl šlaunikaulio lūžio, delyro dažnį, rizikos veiksnius ir gydymo veiksmingumą, skiriant deksmedetomidiną arba haloperidolį. Tiriamieji ir tyrimo metodas. Į tyrimą įtraukti 207 geriatriniai pacientai, hospitalizuoti dėl šlaunikaulio lūžių į Astanos traumatologijos ir ortopedijos institutą 2017-2018 m. (analizuoti 199 pacientų duomenys). Įvertintas delyro dažnis, delyro pobūdis, rizikos faktoriai ir palygintas deksmedetomidino ir haloperidolio veiksmingumas, jį gydant. Tyrimo metu pacientai buvo suskirstyti į 2 grupes: pacientų, kuriems išsivystė delyras, grupę ir kontrolinę grupę. Pacientai su delyru buvo suskirstyti į du pogrupius: D pogrupio pacientams buvo skirtas deksmedetomidinas, H pogrupio – haloperidolis. Rezultatai. Delyro dažnis tarp traumatologinio profilio geriatrinių ligonių siekė 78 %. Pirmą parą po operacijos delyras išsivystė 48 % pacientų, iš jų hipoaktyvi delyro forma buvo diagnozuota pu¬sei atvejų. Dažniausiai delyras pasireikšdavo antrą parą, o vidutinė trukmė buvo 2 dienos. Delyrą turinčioje grupėje Barthelio indeksas atvykus buvo 44,3 ± 1,7 balo, kontrolinėje grupėje – 70 ± 2,3 balo, p < 0,05. Deksmedetomidino grupėje gulėjimo RITS trukmė buvo daug trumpesnė – 1,9 ± 0,3 dienos, lyginant su haloperidolio grupe – 3,3 ± 0,2 dienos, p = 0,001. Deksmedetomidino grupėje delyro trukmė taip pat buvo trumpesnė – 1,1 ± 0,2 dienos, lyginant su haloperidolio grupe – 2,3 ± 0,4 dienos, p = 0,014. Išvados. Delyras išsivystė 78 % geriatrinių pacientų, gydytų RITS dėl šlaunikaulio lūžio. Fizinė ir kognityvinė disfunkcija prieš operaciją buvo susijusi su didesniu delyro dažniu. Deksmedetomidinas parodė geresnį veiksmingumą, lyginant su haloperidoliu, nes sutrumpino tiek delyro, tiek gydymo RITS trukmę.

Anti-LGI1 autoimuninis encefalitas. Klinikinis atvejis ir literatūros apžvalga

Anti-LGI1 encefalitas yra reta autoimuninio limbinio encefalito forma. Kadangi klinikiniai šios ligos požymiai panašūs į kitų tipų encefalitus, dažniausiai susijusius su paraneoplastiniu procesu ar endokrininiu sutrikimu, yra būtinas nuodugnus ištyrimas dėl onkologinės ar endokrininės ligos, siekiant teisingai nustatyti diagnozę ir paskirti tinkamą gydymą. Pristatome klinikinį atvejį apie 63 m. pacientės ligos diagnozės nustatymą ir gydymą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Neurologijos klinikoje dėl galimai epileptinės kilmės sąmonės sutrikimo. Dėl atminties sutrikimų, židininių traukulių su sutrikusia sąmone, kognityvinių sutrikimų ir tipiškų pokyčių, stebimų smegenų MRT, yra įtariamas limbinis encefalitas. Išsamus ištyrimas leidžia atmesti paraneoplastinius procesus ar endokrininius sindromus, o likvore esančių antikūnų paletės tyrimas patvirtina autoimuninio anti-LGI1 encefalito diagnozę. Skirtas gydymas gliukokortikoidais ir intraveniniu imunoglobulinu leidžia pasiekti gerų rezultatų.

Gama peilio talamotomija esencialiniam ir Parkinsono tremorui gydyti

Tikslas. Tyrimo tikslas įvertinti gama peilio talamotomijos efektyvumą, stabdant tremorą sergantiesiems Parkinsono liga (PL) ir esencialiniu tremoru, kai kiti invaziniai gydymo metodai nerekomenduotini. Tiriamieji ir tyrimo metodai. Nuo 2019 m. birželio iki 2021 m. sausio dėl esencialinio tremoro ir PL sąlygoto tremoro atitinkamai atlikta 27 ir 20 vienpusių gama peilio talamotomijų. Naudojant Leksell G stereotaksinį rėmą, pagal standartizuotą metodiką, naudojant 4 mm diametro kolimatoriaus šūvį, į n.ventralis intermedius (VIM) zoną paskirta 130-140 Gy dozė. Tyrime pooperacinis vertinimas planuotas atlikti praėjus 6 ir 12 mėnesių po taikyto gydymo. Tačiau dėl besikartojančio karantino dėl COVID-19 buvo apsunkintas ligonių kontaktinis vertinimas, todėl rezultatai vertinti telefoninės apklausos metu. Iš 20 ligonių, sergančių PL, pavyko susisiekti tik su 12, iš kurių aštuoniems gydymas buvo taikytas mažiau nei prieš 6 mėnesius. Nuspręsta PL grupės ligonių gydymo rezultatų analizę atlikti po 6 mėnesių. Rezultatai. Iš 27 sergančiųjų esencialiniu tremoru telefonu pakalbinti pavyko 23 ligonius. Viena ligonė per stebėjimo laikotarpį mirė nuo COVID-19 infekcijos. Iš apklaustų 22 ligonių 16 (72 %) teigė, kad jaučia žymų tremoro rankoje sumažėjimą ar visišką jo išnykimą priešingoje, nei atlikta VIM talamotomija, pusėje. Likę 6 ligoniai (28 %) taikyto gydymo efekto iki šiol ne-jaučia. Iš 22 ligonių 4 (18 %) teigė, kad kurį laiką buvo sutrikusi koordinacija ir vargino laikinas rankos nevikrumas, kuris praėjo per kelis mėnesius. Išvados. Gama peilio talamotomija yra saugi ir efektyvi esencialinio rankų tremoro mažinimo priemonė. Pagrindiniai šio gydymo trūkumai yra kelis ar keliolika mėnesių trunkantis latencinis periodas iki pastebimo klinikinio efekto ir laikina ataksija.

Demencijos su Lewy kūneliais gydymo ir diagnostikos metodų apžvalga. Klinikinio atvejo analizė

Demencija su Lewy kūneliais (DLK) yra progresuojanti, neurodegeneracinė, retai diagnozuojama nežinomos kilmės demencija, kuri pasireiškia fliuktuojančiomis kognityvinėmis funkcijomis, sudėtingomis regos haliucinacijomis, parkinsonizmu ir REM miego elgesio sutrikimu. Išskirtinis DLK patologinis bruožas yra autopsijos metu smegenyse aptinkami daugybiniai Lewy kūneliai – eozinofiliniai hialino intarpai neuronų citoplazmoje. Nors DLK yra trečia dažniausia demencijos priežastis tarp vyresnio amžiaus žmonių po Alzheimerio ligos ir kraujagyslinės demencijos, ji vis dar diagnozuojama per retai. Taip pat diagnozuoti DLK atvejai dažnai būna pastebėti vėlai, kadangi diagnostika ankstyvose stadijose yra sudėtinga, nes DLK gali pasireikšti panašiai kaip Alzheimerio ar Parkinsono liga, kraujagyslinė demencija, delyras ir kiti sutrikimai. Šiame straipsnyje pateikiame pacientės, sergančios DLK, klinikinį atvejį ir aptariame literatūrą, siekdami priminti, kad DLK pacientams pasireiškia plataus spektro simptomais, įskaitant kliedesius, nerimą, agresiją ir depresiją. Taip pat aptariame naujausius 2017 m. skelbtus DLK diagnostinius kriterijus, kuriuose daugiau dėmesio skiriama REM miego elgesio sutrikimui. Pagrindinis šio straipsnio tikslas yra priminti, kad DLK – tarpdisciplininė liga, kuriai kontroliuoti yra svarbus psichiatrų ir neurologų bendradarbiavimas. DLK gydymas yra kompleksinis ir sudėtingas dėl didelės nepageidaujamų reakcijų į vaistus rizikos. Paskirtas vaistas vieno ligos simptomo kontrolei gali sustiprinti kitus simptomus. Svarbu ir tai, kad pacientai gali būti išskirtinai jautrūs vaistams nuo psichozės, kurie skiriami kliedesių ir haliucinacijų kontrolei, todėl farmakologinis gydymas turi būti derinamas individualiai.

Nemigos simptomų paplitimas tarp medicinos studentų ir benzodiazepinų bei Z vaistų vartojimas jiems gydyti

Įvadas. Sveikatos mokslų studentai dažnai skundžiasi nemigai būdingais simptomais, tačiau iki šiol sisteminio medicinos studentų nemigos simptomų tyrimo Lietuvoje dar nebuvo atlikta. Tyrimo tikslas buvo nustatyti nemigos simptomų paplitimą tarp Lietuvos medicinos studentų, įvertinti studentų žinias apie benzodiazepinų vartojimą ir ištirti, kokiomis priemonėmis studentai gydosi miego sutrikimus. Tiriamieji ir darbo metodai. 2019 m. gruodžio – 2020 m. balandžio mėnesiais į internetinės apklausos iš 28 pasirenkamųjų atsakymų klausimus atsakė 321 medicinos studentas iš Vilniaus universiteto (VU) (138) ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) (183). Gauti duomenys apdoroti „Excel“ programa ir laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05. Rezultatai. Apklausti visų šešių kursų studentai(I k. – 16,8 %, II k. – 10,9 %, III k. – 14 %, IV k. – 18,4 %, V k. – 22,4 % ir VI k. – 17,4 %). Iš 321 apklaustojo, 262 buvo moterys (81,6 %), 59 – vyrai (18,4 %). Bendras skaičius apklaustųjų, kurie studijuodami mediciną buvo patyrę miego sutrikimų, atitiko 55,5 %. LSMU nustatytas nemigos simptom0ų dažnis – 56,3 %, VU – 54,35 %, bendrai vaikinams – 55,9 %, merginoms – 55,3 %. Didžiausias nemigos simptomų dažnis užfiksuotas pirmuose trijuose kursuose: 28,1 % – pirmame, 26,4 % – antrame ir 22,5 % – trečiame. Tik 45,8 % apklaustųjų žinojo, kad benzodiazepinus be pertraukos ilgiausiai rekomenduojama vartoti mėnesį. Iš visų apklaustųjų, turėjusių miego sutrikimą ir bandžiusių nemedikamentines miego gerinimo priemones, 33,9 % nurodė, kad vartojo alkoholį, siekdami palengvinti užmigimą. Iš visų atsakiusiųjų, savo patiriamiems miego sutrikimams vartojusių vaistinius preparatus (63 studentai), benzodiazepinus vartojo 33 (52,4 %) ir Z vaistus – 30 (47,3 %) studentų. 57 studentams (17,8 % visų apklaustųjų) pasireiškė nemigos simptomai, trukę ilgiau nei 3 mėnesius. 9 studentams, 2,8 % visų apklaustųjų, pasireiškė nemigos simptomai, jie naktimis miegodavo po 0-2 valandas. 17 apklaustųjų miego sutrikimai pasireikšdavo 7 naktis per savaitę (5,3 % visų apklaustųjų). Išvados. Buvo nustatytas daug didesnis nemigos simptomų paplitimas (55 %) ir ilgiau nei tris mėnesius trukusi nemiga (17,8 %) nei kituose panašiuose tyrimuose (ne medicinos studentų). Prasčiausiai miegota pirmaisiais trejais studijų metais. Mažiau nei pusė medicinos studentų (45,8 %) galėjo teisingai įvardinti, kiek ilgiausiai rekomenduojama vartoti benzodiazepinus, be to, maždaug kas trečias (33,9 %) miego sutrikimus patyręs apklaustasis kaip nemedikamentinę priemonę užmigimui palengvinti vartojo alkoholį.