JAV lietuvių tautininkų 1944 m. vasario 5–6 d. Seimo sušaukimas ir reikšmė

JAV lietuvių tautininkų veikla Antrojo pasaulinio karo metais praktiškai netyrinėta, nors šaltinių pakanka. Per karą jie aktyviai veikė JAV, ypač propagandos srityje, per savo politinę organizaciją – Lietuvai vaduoti sąjungą. Motyvuodami, kad Amerikos lietuvių taryba (ALT) nerodo aktyvumo, o 1943–1944 metais sparčiai keičiasi padėtis Rytų fronte – Lietuvai gresia antroji bolševikinė okupacija – kėlė mintį, kad reikia šaukti Amerikos lietuvių seimą ir ruoštis kovai už Lietuvos laisvę. Tuo pačiu siekta ne tik telkti tautininkus, bet ir stiprinti jų autoritetą tarp JAV lietuvių. 1944 m. vasario 5–6 dienomis Niujorke sušauktas Amerikos lietuvių seimas buvo labiau JAV tautininkų renginys, bet Lietuvos diplomatų vertinimu – pavykęs. Seimo priimti nutarimai buvo pradėti vykdyti ir padėjo lengvinti Lietuvos ir lietuvių likimą. Informacija apie Lietuvą JAV visuomenei buvo naudinga raginant šios šalies valdžią nepripažinti Lietuvos okupacijos. Mūsų šalies likimas buvo aiškiai siejamas su JAV pozicija. Seimas stipriau konsolidavo tautininkus, jie ėmė daugiausia dėmesio skirti ne pačių vidaus problemoms spręsti ar ginčams su kitomis srovėmis, o politinei veiklai ir Lietuvos klausimui kelti.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas – valstybės modernizacijos grandis (1572–1587 metai)

Straipsnyje parodoma, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas, po 1569 m. Liublino unijos su Lenkijos Karalyste buvęs teisiškai nesankcionuota institucija, Abiejų Tautų Respublikos Seimo sudėtyje atgaivino savarankišką veiklą, telkė politinę tautą atstovauti Lietuvos valstybės interesams sudėtinėje Lenkijos ir Lietuvos Respublikoje. Pabrėžiama, kad pirmas tarpuvaldis, prasidėjęs 1572 m. vasarą po paskutinio Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovo Žygimanto Augusto mirties, užklupo Abiejų Tautų Respublikos Seimą nepasirengusį. Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje formavosi įvairios politinių interesų grupės, buvo šaukiami suvažiavimai. Lietuvoje politinių sprendimų teisę ir pareigą prisiėmė politinei tautai gerai pažįstami didikai, formaliai nebeegzistuojančios, bet iš politinio gyvenimo neišnykusios Ponų Tarybos nariai, pradėję savarankišką, su Lenkijos parlamentarais nederintą veiklą. Atlikus šaltinių analizę, pagrindžiama prielaida, kad 1572–1587 m. savarankiškai veikusi parlamentinė institucija Seimas pratęsė XVI a. pirmoje pusėje pradėtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės modernizacijos procesą, tapo jo politine ir idėjine siela.

Neparašyta istorija: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisija (pagrindiniai veiklos aspektai)

1990 m. kovo 20 d. buvo įkurta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (vėliau pervadintos į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą) Užsienio reikalų komisija (toliau – URK), ji veikė iki 1992 m. lapkričio 11 dienos. Šioje komisijoje buvo 18 narių, o pirmas pirmininkas Emanuelis Zingeris. Pagrindinis URK tikslas buvo tarpparlamentiniai ryšiai, o per juos – siekti Lietuvos pripažinimo ir sugrįžimo į tarptautinę bendruomenę. Ypač sudėtingi buvo pirmieji Nepriklausomybės metai (1990–1992), kai trūko tarptautinių ryšių, lėšų, diplomatinės patirties. Komisijos nariai vykdavo susitikti su užsienio šalių parlamentarais ir politikais, patys juos priimdavo Lietuvoje. Megzdami oficialius ir neoficialius ryšius, steigdami biurus (jie vėliau virto ambasadomis), komisijos nariai įrodinėjo Lietuvos teisę į laisvę, į valstybingumą, siekė, kad mūsų šalis grįžtų į tarptautinę politiką. Tai tik keli straipsnyje akcentuojami aspektai, o kiti ir daug išsamesni Užsienio reikalų komisijos istorijos tyrimai galėtų papasakoti apie laiką, kai atgimstančioje Lietuvoje buvo „diplomatijos Laukiniai Vakarai“.

Liublino unijos tvarumo problema valstybės centralizacijos akivaizdoje: Lietuvos bajorijos pozicijos (tarp Ketverių metų seimo ir Gardino seimo)

Straipsnyje atskleidžiama skirtingų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinių grupuočių laikysena unijos su Lenkijos Karalyste atžvilgiu šalyje vykstant intensyviems centralizacijos procesams. Analizei pasirinktas 1788–1793 m. laikotarpis, kurį ženklino reikšmingi valstybės valdymo pokyčiai: 1) Ketverių metų seimo laikotarpis (1788–1792), per kurį buvo priimta 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucija ir 1791 m. Abiejų tautų tarpusavio garantijos įstatymas (įžadas), 2) Ketverių metų seimo reformas naikinusios generalinės Abiejų Tautų konfederacijos veikla 1792–1793 m. ir 3) paskutinio Abiejų Tautų Respublikos seimo, veikusio Gardine 1793 m., veikla Lenkijos ir Lietuvos santykiams siekiant sugrąžinti status quo. 1794 m. sukilimo keliamos idėjos ir jame išryškėjusi takoskyra tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės vadų šiame straipsnyje neaptariama. Atlikus istoriografijos bei aptariamo laikotarpio šaltinių analizę prieinama prie išvadų, kad XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais Lenkijos ir Lietuvos unijos išsaugojimo siekiai buvo bendri visai Lietuvos bajorijai, nepriklausomai nuo to, kokiai politinės minties srovei atstovauta. 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucijos priėmimas buvo reikšminga Lietuvos atstovų nuolaida, priimta įvertinus sudėtingą visos valstybės situaciją. Šios nuolaidos rezultatas buvo 1791 m. spalio 20 d. pasiektas kompromisas. Seimo priimtas Abiejų Tautų tarpusavio garantijos įstatymas naujai įtvirtino unijinį Lietuvos ir Lenkijos ryšį. Tačiau 1792 m. konfederacijos kūrėjai, ignoruodami Abiejų Tautų tarpusavio garantijos įstatymą, deklaravo atkuriantys Liublino unijos aktu nustatytus Lietuvos ir Lenkijos santykius bei sugrąžinantys visų Lietuvos institucijų atskirumą. Praktiškai eita netgi toliau – atskirtos nuo pat įsteigimo buvusios bendros institucijos. Ši politika atspindėjo konservatyviųjų prorusiškos orientacijos Lietuvos respublikonų programą. Lietuvos atstovų dėka 1793 m. Gardino seime buvo įtvirtintas dualistinis valstybės modelis.

„Tragedija“, bet „labai naudinga“ – Liublino unijos vertinimai naujausioje lietuvių istoriografijoje

Straipsnyje glaustai apibūdinamas vertinimų laukas, kur naujausioje lietuviškoje istoriografijoje, tiriančioje 1569 m. sudarytos Liublino unijos problematiką, daugiau ar mažiau vyrauja bendras sutarimas, o kur ryškėja nauji istorikų vertinimų skirtumai. Aptariant šią problemą, pirmiausiai kreipiamas dėmesys į tai, kaip lietuvių istoriografijoje apibūdinama Liubline įkurta bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė. Taip pat bandoma atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad tebetrūksta kryptingų mokslinių tyrimų, galinčių įtikinamai pagrįsti naujausioje lietuviškoje istoriografijoje ir ypač viešajame diskurse bei didaktiniuose tekstuose populiarėjančią tezę, kad 1569 m. sudaryta Liublino unija išgelbėjo Lietuvą nuo neišvengiamos aneksijos ar „pasidavimo Maskvai“.

Lietuvos vyriausybės tremtyje organizavimas 1941–1943 m. JAV: Lietuvių tautinės tarybos įkūrimas

Straipsnyje, remiantis archyviniais dokumentais ir to meto JAV lietuvių spauda, aptariamas istorinėje literatūroje dar dėmesio nesulaukęs bandymas sukurti Lietuvos vyriausybę tremtyje – Jungtinėse Amerikos Valstijose iš pasitraukusių 1939–1941 metais Lietuvos piliečių. Aptariamas jų telkimas į Lietuvos piliečių sąjungą ir kilusios problemos bei JAV lietuvių organizacijų (ypač Amerikos lietuvių tarybos), Lietuvos atstovų JAV ir prezidento A. Smetonos pozicijos tuo klausimu. Atskleidžiamos Lietuvių tautos tarybos sukūrimo peripetijos, veiklos užuomazgos ir sunykimas.

Steigiamojo Seimo išrinkimas: lygių politinių teisių įsiteisėjimas valstybėje

Paskelbus Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą partijos kėlė kandidatus ir sudarinėjo rinkimų sąrašus. Apie 30 partijų ir organizacijų dalyvavo Steigiamojo Seimo rinkimuose. Daugelis jų kandidatų sąrašuose į Steigiamąjį Seimą moteris įtraukė į antrąjį ar trečiąjį dešimtuką. G. Petkevičaitė buvo vienintelė moteris, partijos kandidatų sąraše buvusi pirmoji. Moterys kandidatės į Steigiamąjį Seimą buvo išsilavinusios, daugiausia netekėjusios, einančios pareigas ir matomos visuomenėje. Dauguma kandidačių buvo aktyvios moterų judėjimo lyderės, žinomos visuomenininkės. Dar vienas bendras bruožas jaunas amžius – daugelis buvo iki 30 metų. Steigiamojo Seimo rinkimai vyko 1920 m. balandžio 14–15 dienomis. Iš 150 parlamentarų 8 (5,3 proc.) buvo moterys. Pagal Lietuvos krikščionių demokratų bloko sąrašą buvo išrinktos M. Draugelytė-Galdikienė, E. Spudaitė-Gvildienė, M. Lukošiūtė (Lukošytė), V. Mackevičaitė, O. Muraškaitė-Rašiukaitienė, S. Stakauskaitė, pagal Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungos sąrašą – G. Petkevičaitė-Bitė ir F. Bortkevičienė. Socialdemokratai neturėjo nė vienos moters parlamentarės. 1920 m. gegužės 15 d. Kaune, miesto teatre, darbą pradėjo Steigiamasis Seimas. Iki nuolatinio prezidiumo sudarymo jam vadovavo G. Petkevičaitė-Bitė, sekretoriavo O. Muraškaitė-Račiukaitienė. Tai buvo ne tik moterų judėjimo laimėjimas, bet ir viso moterų indėlio į visuomenės ir valstybės gyvenimą įvertinimas. G. Petkevičaitė sveikinimo kalbos pradžioje akcentavo politinių teisių moterims suteikimą kaip atlygį už ilgą ir sąmoningą veiklą atkuriant valstybę. Taip ji siekė išsklaidyti dalies visuomenės nuostatą, jog Lietuvos moterys rinkimų teises gavo labai lengvai. Parlamentarės dalyvavo Švietimo bei Knygyno, Sveikatos, Darbo ir Socialinės apsaugos bei Bibliotekos komisijų darbe.

Steigiamojo Seimo sukakčių minėjimų politinė potekstė 1927–1940 metais

Straipsnyje apžvelgiamos politinės aplinkybės, kuriomis vyko Steigiamojo Seimo sukakčių minėjimai po 1926 m. valstybės perversmo. Analizuojamos priemonės, politinio režimo taikytos „tautos šventės“ sąsajoms su parlamentarizmo tradicijos pradžia valstybėje menkinti. Apie Gegužės 15-osios minėjimus rašoma kaip apie politinio proceso išraišką – politinio pliuralizmo ir vienpartinio režimo šalininkų idėjinę kovą. Tiriama, kokių sunkumų kildavo mėginant organizuoti šventinius renginius ir kaip laikui bėgant šią datą interpretavo kairiosios partijos, krikščionys demokratai, tautininkai, nepolitinės organizacijos. Atkreipiamas dėmesys į tautininkų propaguotos 1926 m. valstybės perversmo – Gruodžio 17-osios kasmetinius minėjimus, kuriais norėta visuomenei įtvirtinti nuostatą, kad ši data simbolinė „antrojo lietuvių tautos atgimimo“ pradžia. Aprašomi paskutiniai nepriklausomoje Lietuvoje valstybės švenčių minėjimai 1940 m. ir jų simbolinė prasmė.

Europos Parlamento rinkimai 2019: rinkimų kampanijos ypatybės Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse

2019 m. gegužės 23–26 dienomis visose Europos Sąjungos valstybėse vyko devintieji Europos Parlamento rinkimai. Tai unikalus įvykis, nes net 28 valstybėse žmonės vienu metu rinko savo atstovus Europos Parlamente. Taip pat kiekvienoje iš šių valstybių prieš rinkimus vyko atskiros rinkimų kampanijos, per kurias politikai ir partijos siekė patraukti rinkėjus į savo pusę. Straipsnyje analizuojami 2019 m. Europos Parlamento rinkimų kampanijos Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse ypatumai. Aptariamas bendras rinkimų kampanijos aktyvumas, naudoti kanalai ir žinučių formos. Taip pat tyrinėjamas rinkiminių žinučių tematinis pasiskirstymas Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, nagrinėjamas Europos ir Europos Sąjungos vaizdavimas politikų ir partijų agitacinėse žinutėse.

Lietuvos Steigiamojo Seimo Seniūnų sueiga: vyresniųjų konvento veiklos gairės

Lietuvos Steigiamajame Seime be kitų struktūrinių vienetų veikė Seniūnų sueiga, suburta Steigiamojo Seimo Prezidiumo iniciatyva opiausiems Seimo darbo organizavimo klausimams spręsti: Seimo posėdžių organizavimo, Seimo statuto, Seimo narių darbo sąlygų, teikti siūlymus Seimui dėl Seimo komisijų veiklos ir kt. Seniūnų sueigą sudarė visų frakcijų atstovai, ryškūs, skirtingos visuomeninės ir politinės patirties, skirtingo išsilavinimo, skirtingų profesijų.