The paper is focused on the main architectural element – the door. The aim of this analysis is to reveal the door functions and its relations to the meanings and also the rich symbolism of the doorway. The research is done in the European cultural space, analysing its beginnings (Ancient Egypt, Greek, and Roma) and Christian tradition. The door is an object of a double nature that performs two contrary functions – to connect and separate – and at the same time it belongs to different substances – space and partition. The isolating function of the door conditions its protective meaning, and the function of connecting spaces implicates the communicative meaning. The dualistic character of the door indicates a rather complicated and diverse symbolism. As the door is an umpire between different and even reverse characters, it points to the weak place of a partition that must be protected not only by physical, but also symbolical means. The analysis reveals that petition, offerings and red coloring are prevailing as a protective measure in the European culture. The door acts as the symbol of crossing a boundary, the place of great changes, and this is very expressive in the Christian tradition. The symbolism of transformation is of great importance in the monotheistic religion, where the aim – God - is identified with the door.
Durų reikšmės ir simbolika Europinėje tradicijoje
Santrauka
Remiantis architektūros sudėtinių dalių analizės principu dėmesys sutelkiamas ties pirminiu ir vienu iš svarbiausių architektūrinių elementų – durimis. Akcentuojamos glaudžios durų reikšminio lauko sąsajos su jų paskirtimi ir ypač gausi įėjimo vietos simbolika. Taikant chronologinį principą durų simbolika analizuojama Europos kultūrinėje terpėje, išskiriant Vakarų kultūros ištakas ir krikščioniškąją tradiciją. Durys yra dvejopos prigimties objektas, atliekantis dvi priešingas funkcijas – sujungimo bei atskyrimo – ir priklausantis dviem skirtingoms substancijoms – erdvei ir atitvarai. Izoliavimo paskirtis lemia apsauginę durų reikšmę, o erdvių sujungimo funkcija byloja apie jų komunikacinę reikšmę. Kaip architektūrinis elementas durys atlieka erdvės organizavimo ir informacijos teikimo paskirtį. Dualistinė durų prigimtis, leidžianti jungti ir skirti, lemia ypač turtingą ir sudėtingą jų simboliką. Durų buvimas tarpininku tarp priešingų charakteristikų erdvių implikuoja silpnąją atitvaros dalį, kurią reikia saugoti, stiprinti ne vien fizinėmis, bet ir simbolinėmis priemonėmis. Vakarų kultūrinėje tradicijoje tam daugiausia skiriamos maldos, aukos ir naudojamos raudonos spalvos apsauginės priemonės. Durims būdinga įveikimo, esminių pasikeitimų vyksmo vietos simbolika ryškiai skleidžiasi krikščioniškoje plotmėje. Transformacijos simbolika ypač reikšminga monoteistinės religijos tradicijoje, kur pati siekiamybė (Dievas) tapatinama su durimis.
An updated checklist of the European Butterflies (Lepidoptera, Papilionoidea)
