Kūdikių ir mažų vaikų funkciniai virškinamojo trakto sutrikimai

Kūdikių ir mažų vaikų funkciniai virškinamojo trakto sutrikimai yra paplitę visame pasaulyje ir apima įvairius sutrikimus, susijusius su lėtiniais, pasikartojančiais virškinamojo trakto simptomais, tačiau nepaaiškinami struktūriniais arba biocheminiais sutrikimais. Funkciniai virškinamojo trakto sutrikimai diagnozuojami pagal simptomais pagrįstus Romos kriterijus. Daugumos šių sutrikimų išsivystymui įtakos turi daug veiksnių, tačiau patofiziologija iki šiol nėra visiškai aiški. Pasikartojantys įvairūs virškinamojo trakto sutrikimai kūdikių ir mažų vaikų amžiuje dažnai sukelia nerimą tėvams, globėjams, pablogina vaiko ir jo šeimos gyvenimo kokybę, tačiau jie nėra pavojingi vaiko gyvybei, nes prasideda ir baigiasi tam tikrame vaiko amžiuje.

Policistinių kiaušidžių sindromas: etiologija, patogenezė, diagnostika, gydymas

Policistinių kiaušidžių sindromas (PKS) yra dažniausia priežastis, sukelianti moterų nevaisingumą, kuris paveikia daugiau kaip 50 proc. visų sergančių moterų. PKS serga nuo 6 iki 10 proc. vaisingo amžiaus moterų. Šis sindromas dažnai išryškėja paauglystėje. Pirmiausia pasireiškia ovuliacijos disfunkcija bei hiperandrogenizmas. Svarbu atkreipti dėmesį, jog moterys, sergančios PKS, turi padidėjusią riziką sirgti kitomis ligomis (gliukozės tolerancijos sutrikimas ir 2 tipo cukrinis diabetas (CD), kepenų steatozė ir metabolinis sindromas, arterinė hipertenzija, dislipidemija, kraujagyslių trombozė, smegenų kraujagyslių bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, endometriumo karcinoma, kiaušidžių piktybinis navikas, nuotaikos ir kiti psichikos sutrikimai). Moterims, kurioms diagnozuota PKS, nėštumo laikotarpiu dažniau pasireiškia šios komplikacijos: gestacinis diabetas, preklamsija, nėštumo sukelta hipertenzija bei priešlaikinis gimdymas. Persileidimo dažnis – nuo 20 iki 40 proc. dažniau pasitaiko, sergančioms PKS nei bendrojoje populiacijoje.

Epigenetika ir mityba

Per pastarąjį dešimtmetį stebimas didėjantis mokslinis susidomėjimas epigenetika sutapo su padidėjusiu visuomenės susidomėjimu gyvensenos ir mitybos įtaka sveikatai. Sveika ir subalansuota mityba – tai vienas pagrindinių sveikatą saugančių gyvensenos veiksnių bei ligų profilaktikos elementų. Skirtingos maistinės medžiagos gali turėti įtakos įvairių ligų patogenezei, genų raiškai ir genomo stabilumui per epigenetines modifikacijas. Atskirų genų pasireiškimas arba nepasireiškimas yra taip pat svarbūs, kaip ir pati DNR struktūra. Genų funkcijos pokyčius, kurie nėra susiję su branduolio DNR nukleotidų sekų pokyčiais, nagrinėja genetikos mokslo šaka – epigenetika. Remiantis naujausiais genomo bei epigenomo tyrimais, straipsnyje apžvelgiami svarbiausi duomenys apie maistinių medžiagų ir genų sąveika per epigenetinius veiksnius.

Lietuvos gydytojų, dirbančių šeimos gydytojo komandoje, rekomendacijos šeimos medicinos institucijos veiksmingam paslaugų teikimui COVID-19 pandemijos laikotarpiu

Tyrimo tikslas. Pateikti gydytojų, dirbančių šeimos gydytojo komandoje, rekomendacijas COVID-19 pandemijos iššūkių šeimos medicinai veiksmingam valdymui. Tyrimo metodai. Gydytojų (n = 191), dirbančių šeimos gydytojo komandoje, anoniminė apklausa, kuri atlikta nuo 2021 m. birželio 21 d. iki 2021 m. rugsėjo 17 d. Respondentai, prieš atsakydami į klausimyno klausimus, užpildė Informuoto asmens sutikimo formą. Šeimos gydytojų rekomendacijos veiksmingam šeimos medicinos institucijos paslaugų teikimui COVID-19 pandemijos metu suskirstytos į grupes pagal pirminės sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų (PSPPĮ) nuosavybės formą (privati, valstybinė) ir dydį (labai maža, maža, vidutinė, didelė), respondentų amžių ir lytį bei analizuotos pagal sveikatos paslaugų teikimo kokybinius kriterijus (kategorijų ir jų grupių kokybinė analizė). Rezultatai. Didesnėse PSPPĮ dirbantys respondentai išreiškė susirūpinimą dėl padidėjusio darbo krūvio pandemijos laikotarpiu. Pacientų srautų valdymas COVID-19 pandemijos laikotarpiu svarbus visoms PSPPĮ, nepriklausomai nuo to, kiek darbuotojų įstaigoje dirba. Labai mažoms PSPPĮ mažiau aktualus pacientų srautų valdymas nei didesnėms PSPPĮ. Respondentai, dirbantys didelėse PSPPĮ, rekomenduoja stiprinti registratūros darbą pandemijos laikotarpiu – suteikti daugiau funkcijų ir veiksmingiau valdyti pacientų srautus. Šeimos gydytojo komandos plėtra COVID-19 pandemijos laikotarpiu – gydytojų rekomendacija veiksmingam šeimos medicinos institucijos teikiamų paslaugų valdymui pandemijos metu. Pasitikėjimo gydytojo atliekamu darbu ir gydytojo gerovės didinimas – svarbūs aspektai gydytojo motyvacijos ir pasitenkinimo užtikrinimu įtemptu bei daug nežinomybės turinčiu COVID-19 pandemijos laikotarpiu. Biurokratijos mažinimas yra aktualesnis didesnėms PSPPĮ. Komunikacija su visuomene – rekomendacija, kurią nurodė dauguma respondentų. Technologinių paslaugų teikimo sprendimų tobulinimas aktualus visų PSPPĮ veiksmingai veiklai. Labai mažose PSPPĮ dirbantys gydytojai rekomenduoja skatinti sveikatos sektoriaus organizacijų bendradarbiavimą. Mažose ir vidutinėse PSPPĮ dirbantys gydytojai rekomenduoja tobulinti bendradarbiavimą su 2 ir 3 lygio medicinos specialistais. Labai mažose ir didelėse PSPPĮ dirbantys respondentai rekomenduoja tobulinti teisinį paslaugų reguliavimą ir įstatyminę bazę – daugiau aiškumo, mažiau painiavos ir chaoso. Išvados. 1. Gydytojų, dirbančių šeimos gydytojo komandoje, rekomendacijos veiksmingam šeimos medicinos institucijos paslaugų teikimui COVID-19 pandemijos laikotarpiu gydytojo darbo organizavimo lygmenyje apima gydytojo darbo krūvio mažinimą ir funkcijų plėtrą, gydytojo konsultacijų vadybos gerinimą (pacientų registraciją ir srautų valdymą, technologinių paslaugų teikimo sprendimų veiksmingą veiklą). 2. Respondentų rekomendacijos šeimos medicinos institucijos veiklai gerinti pandemijos laikotarpiu apima biurokratijos mažinimą, organizacijos vadybos gerinimą, gydytojo komandos plėtrą, medicinos specialistų bendradarbiavimo didinimą, pasitikėjimo gydytojo atliekamu darbu didinimą, gydytojo gerovės užtikrinimą, aiškaus teisinio pagrindo paslaugų teikimui užtikrinimą. 3. Pandemijos laikotarpiu respondentai rekomenduoja: įstatyminę bazę be painiavos (aiškesni ir trumpesni įstatymai, retesnis jų keitimas, paprastesnė keitimų paieška), sveikatos sektoriaus organizacijų bendradarbiavimo didinimą, informacijos apie COVID-19 sergamumą pateikimo gerinimą, paciento atsakomybės už savo sveikatos saugojimą didinimą, komunikacijos su visuomene gerinimą. 4. Atsakant į pagrindinę tyrimo hipotezę, nepriklausomai nuo PSPPĮ dydžio, šeimos gydytojo komandai teko susidurti su COVID-19 pandemijos iššūkiais: teisinio reguliavimo, gydytojo konsultacijos teikimo, pacientų vadybos, įstaigos vadybos, bendradarbiavimo, komunikacijos, plėtros sprendimais. Mažesnių PSPPĮ atstovai pabrėžė veiksmingesnį sveikatos sektoriaus įstaigų bendradarbiavimą pandemijos laikotarpiu. Didesnės PSPPĮ rūpinosi gydytojų gerove, pacientų registracija ir jų srautų valdymu, gydytojo darbo krūvio valdymu. Visoms PSPPĮ teko susidurti su technologiniais paslaugų teikimo sprendimais, biurokratijos mažinimu, veiksmingesne gydytojų konsultacijų vadyba.

Vyresnio amžiaus pacientų slaugos aspektai po šlaunies–pakinklio arterijų šuntavimo operacijos. Rekomendacijos bendruomenės slaugytojams

Periferinių arterijų liga (PAL) yra dažnas, bet dažnai neatpažįstas ir nepakankamai diagnozuotas aterosklerozės reiškinys. Protarpinis šlubavimas – klasikinis periferinių arterijų ligos požymis pacientams, kai nustatoma pablogėjusi gyvenimo kokybė ir judrumo sumažėjimas [1].

Trumposios žarnos sindromas – nepakankamos mitybos priežastis senyvame amžiuje. Atvejo pristatymas ir literatūros apžvalga

Mokslinių tyrimų duomenimis 35–65 proc. geriatrinių pacientų būdinga nepakankama mityba. Šiam mitybos būklės sutrikimui išsivystyti įtakos turi socialiniai ir kultūriniai, religiniai, psichologiniai, fiziologiniai bei fiziniai veiksniai. Viena iš fizinių nepakankamos mitybos priežasčių yra trumposios žarnos sindromas – tai retas virškinimo sistemos sutrikimas, išsivystantis po masyvios plonosios žarnos rezekcijos. Šis sindromas pasireiškia malabsorbcijos simptomais: steatorėja, viduriavimu, svorio kritimu, nepakankama mityba, dehidratacija ir elektrolitų disbalansu. Sindromo klinika priklauso nuo sindromo tipo, kuris nustatomas pagal atliktos žarnyno rezekcijos vietą ir vientisumo išsaugojimą su storąja žarna. Straipsnyje pristatomas klinikinis atvejis, kuris iliustruoja trumposios žarnos sindromo sąlygotą nepakankamą mitybą senyvame amžiuje. Kliniškai pacientei nustatyta hipovolemija, didelis baltyminių energinių medžiagų stygius, mineralų ir vitaminų stygius (magnio, kalio ir kalcio stoka, megaloblastinė anemija, geležies ir vitamino D stygius) bei antrinė hiperparatirozė. Koregavus mitybos būklę ir elektrolitų pusiausvyrą, pacientės savijauta ir objektyvi būklė žymiai pagerėjo.

Melanomos išsivystymo rizikai svarbios genų mutacijos

Tyrimo tikslas. Įvertinti genų mutacijas, susijusias su melanomos išsivystymo rizika. Metodai. Pagal raktinius žodžius, remiantis „PubMed“ duomenų bazės šaltiniais, atrinkti ir išanalizuoti 23 straipsniai, kurie atitiko įtraukimo į literatūros analizę kriterijus. Rezultatai ir išvados. Nustatyta 20 genų svarbių melanomos išsivystymui ir vienas MITF genas, turintis įtakos melanomos metastazavimui. Didelę melanomos išsivystymo riziką sąlygoja labai reti genomo variantai šiuose genuose: CDKN2A, CDK4, TERT, POT1, ACD, TERF2IP, BAP1, RAD51B ir POLE. Vidutinę melanomos riziką sąlygoja – MITFE318K ir MC1R genų variantai. Mažą melanomos riziką turi dažni pokyčiai šiuose genuose: OCA2, ASIP, TYR, TYRP1, MATP, SCLC45A2, KIT ir PARP1. Genai (OCA, ASIP ir MC1R), kurių koduojami baltymai dalyvauja melanino sintezėje, reguliuoja ląstelių dalijimosi ciklo G1 fazės perėjimą į S fazę (CDKN2A ir CDK4), ląstelės telomerų ilgį (TERT, POT1, ACD ir TERF2IP) ir yra atsakingi už DNR atitaisymą (BAP1, RAD51B bei POLE) yra svarbūs ne tik odos, tačiau ir uvealinės melanomos išsivystymui. MITF ir KIT mutacijos turi įtakos melanocitų kilmei, o jų koduojami baltymai – vystymuisi bei funkcijai.

Vaikinų ir merginų socialinio nerimo sąsajos su socialine parama

Tyrimo tikslas. Įvertinti sąsajas tarp vaikinų ir merginų socialinio nerimo (SN) bei jų suvokiamos socialinės paramos (tėvų, draugų ir kitų svarbių asmenų). Tyrimo metodai. Tyrimas atliktas 2018 m. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose. Tyrime dalyvavo 1722 paaugliai (15–19 metų, M = 16,6; SD = 1,05), 794 vaikinai (46,1 proc.) ir 928 merginos (53,9 proc.). SN įvertinti pasirinkta Paauglių socialinio nerimo ir vengimo skalė (SASSA, Cunha, 2008), socialinei paramai vertinti naudota Daugiapakopė suvoktos socialinės paramos skalė (MSPSS, Zimet, 1988). Analizuotos SN sąsajos su suvokiama socialine parama atskirai vaikinams ir merginos. Išvados. Nustatyta, kad daugiau merginų (67,4 proc.) turi stipriai išreikštą nerimą ir pasižymi stipriai išreikštu vengimu (17,6 proc.), lyginant su vaikinais. Merginos turėjo didesnes galimybes pasižymėti stipriai išreikštu nerimu ir vengimu. Daugiamačiame modelyje vaikinams svarbiu apsauginiu veiksniu nuo stipriai išreikšto SN buvo gaunama didelė draugų parama, merginoms, nerimą mažino gaunama didelė draugų parama, o vengimą – patiriama didelė joms svarbaus asmens parama.

Galvos plaukuotosios dalies grybelis: epidemiologija, etiopatogenezė, klinika, diagnostika ir gydymo būdai

Tinea capitis (TC) yra dermatofitų sukelta galvos plaukuotosios dalies infekcija, kuri pažeidžia plaukus ir besiribojančią odą. Dažniausiai pažeidžiami vaikai iki lytinio brendimo, tačiau gali sirgti ir kitų amžiaus grupių asmenys. Pagrindiniai sukėlėjai yra Trichopyton ir Microsporum genčių zoofilinės ir antrofilinės rūšys. Nors Europoje stebimas bendras antropofilinių galvos odos infekcijų skaičiaus augimas, tačiau Microsporum canis išlieka vyraujantis sukėlėjas. Skirtingų rūšių grybeliai gali sukelti uždegiminius ir neuždegiminius klinikinius požymius. Sergant Tinea capitis, visada būtinas sisteminis gydymas, nes vietiniai priešgrybeliniai vaistai neprasiskverbia į plaukų folikulus ir medikamentas turi būti pasirinktas atsižvelgiant į konkretų ligos sukėlėją.

Degančios burnos sindromas

Pirminis degančios burnos sindromas yra lėtinis burnos gleivinės sutrikimas, kuriam būdingas burnos deginimo pojūtis, be kliniškai akivaizdžios lokalios arba sisteminės priežasties. Ligos dažnis susijęs su vyresniu amžiumi ir moteriškąja lytimi. Šios idiopatinės būklės etiopatogenezė nėra visiškai aiški, tačiau manoma, kad yra susijusi tiek su psichogeniniais veiksniais, tiek su periferinėmis ir centrinėmis neuropatijomis. Diagnozė nustatoma kliniškai, atmetant kitas galimas burnos skausmo patologijas, kurios gali sukelti antrinį degančios burnos sindromą. Burnos deginimo pojūtis, sausa burna ir disgeuzija yra laikomi šio sutrikimo simptomų triada. Tikslių gydymo gairių nėra, tačiau dažniausiai naudojami gydymo būdai, kurie turi ir mokslinius įrodymus, yra klonazepamas, α-lipoinė rūgštis ir kognityvinė elgesio terapija.