METASTAZAVUSIO KRŪTIES VĖŽIO GYDYMAS TIK GERIAMAISIAIS CHEMOTERAPIJOS IR HORMONŲ TERAPIJOS PREPARATAIS

Reikšminiai žodžiai: metastazavęs krūties vėžys, paliatyvi citostatinė terapija, chemoterapija ir hormonų terapija, periodo be progresavimo trukmė, tegafuras, anastrozolas. Tyrimo tikslas. Palyginti įvairių paliatyvios terapijos schemų efektyvumą, tablečių formos preparatų skyrus hormonų receptorių teigiamam, HER-2/neu neigiamam metastazavusiam krūties vėžiui (MKV) gydyti. Objektas ir metodai. Veikale pateikti 81 MKV sergančios pacientės gydymo rezultatai. Atsitiktinės atrankos būdu tiriamosios buvo suskirstytos į tris grupes ir joms buvo skirta tik tablečių formos preparatų. Pirmosios grupės (A) pacientėms buvo skirta paliatyvi hormonų terapija – aromatazės inhibitoriaus (AI) anastrozolo po 1 mg kasdien. Vieną šios grupės terapijos kursą sudarė 21 diena. Antrosios grupės (C+Ca) pacientėms buvo skirta kapecitabino (2 500 mg/m2 per parą nuo 8 iki 21 dienos) ir ciklofosfamido (100 mg kasdien nuo 1 iki 14 dienos), esant 21 dienos terapijos ciklui. Trečiosios grupės (T+A) pacientėms buvo skirta tegafuro (1 200–1 600 mg/parą (3–4 kapsulės per parą)) nuo 1 iki 14 dienos (esant 21 dienos terapijos ciklui), derinant su kasdien po 1 mg vartojamu anastrozolu. Buvo nustatoma periodo trukmė be ligos progresavimo – laikas nuo tyrime taikomo gydymo pradžios iki navikinio proceso progresavimo požymių atsiradimo gydant (pagal Kaplano-Mejerio metodą) – ir tiriamos toksinės paskirtos terapijos apraiškos. Rezultatai. Vidutinė periodo be ligos progresavimo trukmė, kartu skyrus chemoterapijos ir hormonų terapijos preparatų tegafuro ir anastrozolo, buvo ilgesnė (15,3 ± 2,1 mėn.) nei skyrus vien tik hormonų terapijos preparato anastrozolo (9,4 ± 1,1 mėn.) arba citostatiko kapecitabino ir ciklofosfamido tablečių derinio (10,0 ± 1,2 mėn.). Pagal Kaplano-Mejerio metodą nustatytas išgyvenamumas be recidyvo buvo geresnis kartu skyrus chemoterapijos ir hormonų terapijos preparatų tegafuro ir anastrozolo nei skyrus tik anastrozolo arba ciklofosfamido ir kapecitabino derinio (p ≤ 0,005). Nepageidaujamų reiškinių dažnis vartojant įvairių paliatyvios terapijos tablečių formos preparatų buvo beveik toks pat. Pasireiškė I–II laipsnio toksinio poveikio nepageidaujamų reiškinių. Išvados. Paliatyvi tablečių formos chemoterapija ir hormonų terapija yra efektyvus hormonų receptorių teigiamo, HER-2/ neu neigiamo MKV gydymo būdas dėl pakankamo efektyvumo, priimtino toksinio poveikio profilio ir galimybės ilgai vartoti preparatus ambulatorinėmis sąlygomis.

HIPOKALCEMIJA ‒ ŽINOMA, BET NEATPAŽĮSTAMA BŪKLĖ. ATVEJO PRISTATYMAS IR TRUMPA LITERATŪROS APŽVALGA

Reikšminiai žodžiai: hipokalcemija, pirminis hipoparatiroidizmas, ilgas QT intervalas, parkinsonizmas. Hipokalcemija kliniškai pasireiškia nervų ir raumenų sistemų simptomais: tetanija, traukuliais, laringospazmu, aritmijomis, sunkina širdies nepakankamumą. Viena hipokalcemijos priežasčių yra pirminis hipoparatiroidizmas ‒ retas endokrininis sutrikimas, kuriam būdinga hipokalcemija, hiperfosfatemija ir maža parathormono (PTH) koncentracija kraujyje. Hipokalcemiją taip pat gali sukelti pseudohipoparatiroidizmas, kai PTH koncentracija normali ar padidėjusi, vitamino D trūkumas, ūminis ir lėtinis inkstų nepakankamumas, pankreatitas, įvairūs medikamentai. Pristatomas paciento, kuriam diagnozuota simptominė hipokalcemija dėl pirminio hipoparatiroidizmo, klinikinis atvejis. Kliniškai stebėtas traukulių priepuolis, galvos smegenų EEG registruotas epileptiforminis aktyvumas, EKG ‒ ilgas QT intervalas, o galvos smegenų KT buvo nustatyti kalcinatai pamato branduolių ir smegenėlių srityse, galimai sukėlę parkinsonizmo simptomus. Skyrus gydymą kalcio gliukonatu į veną, o vėliau koreguojant hipokalcemiją kalcio karbonatu ir alfakalcidoliu, paciento būklė ženkliai pagerėjo, traukuliai nesikartojo, tačiau išlaikyti normalią kalcio koncentraciją kraujyje buvo sudėtinga, EKG išliko ilgas QT intervalas. Pacientas konsultuotas endokrinologo, diagnozuotas pirminis hipoparatiroidizmas. Tolesniam gydymui rekomenduota tęsti kalcio preparatų ir alfakalcidolio vartojimą, ambulatoriškai monitoruoti kalcio ir fosforo koncentraciją kraujyje.

AGRESYVI ABIPUSĖ SMILKINKAULIŲ TUBERKULIOZĖ. KLINIKINIS ATVEJIS

Reikšminiai žodžiai: smilkinkaulio tuberkuliozė, persistuojanti otorėja, veidinio nervo parezė. Smilkinkaulio tuberkuliozė – reta būklė, jai būdingas specifinių simptomų nebuvimas, todėl laiku nenustatoma diagnozė. Dėl ligos retumo ir klinikinių simptomų įvairovės diagnozuodami tuberkuliozinį vidurinį otitą otologai turi būti itin budrūs. Kad atkreiptume gydytojų klinicistų dėmesį į šią patologiją, pristatome unikalų agresyvios eigos vidurinės ausies ir gretimų struktūrų tuberkuliozės atvejį. Iš pradžių ši būklė pasireiškė nespecifinio pūlingo vidurinės ausies uždegimo simptomais. Buvo taikomas įprastas gydymas sisteminiais ir vietiniais priešbakteriniais ir priešgrybeliniais preparatais, tačiau liga progresavo: pasireiškė būgninės ertmės gleivinės ir klausomųjų kauliukų staigus irimas, atsirado pilkų blyškių granuliacijų vidurinėje ausyje. Didelės skiriamosios gebos smilkinkaulių kompiuterinė tomografija, atlikta ligos pradžioje, parodė nespecifinį abipusį otomastoiditą, normalios pneumatizacijos spenines ataugas abipus ir nepakitusias atiko lateralines sienas. Ligoniui išsivystė veidinio nervo paralyžius ir smilkinkaulio osteomielito požymiai. Diagnozuojant vidurinės ausies tuberkuliozę, buvo remiamasi klinikinių simptomų, kompiuterinės tomografijos duomenimis ir pulmonologo patvirtinta recidyvuojančios plaučių tuberkuliozės diagnoze. Kruopščiai surinkta anamnezė, atkreipiant dėmesį į buvusią ar esamą plaučių tuberkuliozę, būtina teisingai diagnozei patvirtinti.

MOTYVAVIMO POKALBIO KONSULTACIJŲ EFEKTYVUMAS KEIČIANT SĄNARIŲ LIGOMIS SERGANČIŲJŲ SU SVEIKATA SUSIJUSĮ ELGESĮ IR DIDINANT JŲ SAVIVEIKSMINGUMĄ REABILITACIJOS LAIKOTARPIU

Reikšminiai žodžiai: motyvavimo pokalbis, sveikatai žalingas elgesys, saviveiksmingumas. Sveikatai palankaus elgesio rekomendacijų laikymasis palengvina sergančiųjų sąnarių ligomis sveikimą. Tačiau patys pacientai dažnai stokoja vidinės motyvacijos keisti įprastą elgesį. Sveikatai žalingas elgesys gali būti koreguojamas naudojant motyvavimo pokalbį, kuriuo siekiama sustiprinti asmens saviveiksmingumą ir vidinę motyvaciją keisti savo elgesį. Tyrimo tikslas. Įvertinti motyvavimo pokalbio konsultacijų efektyvumą keičiant sąnarių ligomis sergančiųjų su sveikata susijusį elgesį ir didinant jų saviveiksmingumą. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrimo metodas – kvazieksperimentas. Tyrime dalyvavo 126 Abromiškių reabilitacijos ligoninės artrologijos-traumatologijos skyriaus pacientai (37 vyrai, 89 moterys), sergantys sąnarių ligomis. Iš jų 66 buvo priskirti poveikio grupei, o 60 – kontrolinei grupei. Tiriamųjų amžius svyravo nuo 21 iki 75 metų (vidurkis – 57,69 ± 10,52 m.). Poveikio grupei per gydymosi laikotarpį buvo taikomos 1–4 motyvavimo pokalbio konsultacijos, jų elgesio ir saviveiksmingumo pokyčiai buvo lyginami su kontroline grupe. Su sveikata susijusio elgesio (alkoholio vartojimo, rūkymo, fizinio aktyvumo, mitybos) pokyčiams išmatuoti naudotas pasirengimo pokyčiui klausimynas („Readiness to Change Questionnaire“, 1992), sudarytas pagal transteorinį pokyčių modelį ir atspindintis tris pokyčių stadijas: nesusimąstymo, mąstymo ir veiksmo. Saviveiksmingumui įvertinti naudotas sveikatos saviveiksmingumo klausimynas. Tiek poveikio, tiek kontrolinės grupės pacientai klausimynus pildė du kartus – gydymo pradžioje ir pabaigoje. Tyrimo rezultatai. Nustatyta, jog po motyvavimo pokalbio konsultacijų poveikio grupės tiriamieji pasistūmėjo aukštesnės pasirengimo keistis stadijos link vertinant fizinio aktyvumo ir rūkymo įpročius. Kontrolinės grupės tiriamieji taip pat perėjo į aukštesnę pasirengimo keisti fizinį aktyvumą stadiją reabilitacijos pabaigoje. Po motyvavimo pokalbio konsultacijų poveikio grupės tiriamųjų sveikatos saviveiksmingumo įverčiai padidėjo, palyginti su pirmąja apklausa. Kontrolinės grupės sveikatos saviveiksmingumas nesikeitė. Išvados. Motyvavimo pokalbio konsultacijos padeda sergantiesiems sąnarių ligomis reabilitacijos metu susimąstyti ir imtis veiksmų keičiant rūkymo ir fizinio aktyvumo įpročius bei didina jų sveikatos saviveiksmingumą.

TRANSFUSION-RELATED ACUTE LUNG INJURY IN MULTIPLE TRAUMA PATIENT: SUCCESSFUL USE OF EXTRACORPOREAL MEMBRANE OXYGENATION

Su transfuzija susijęs ūminis plaučių pažeidimas yra pagrindinė sergamumo ir mirštamumo priežastis tarp su transfuzijomis susijusių reakcijų. Sindromas pasireiškia po kraujo plazmos turinčių komponentų transfuzijos. Straipsnyje aprašomas klinikinis atvejis apie su transfuzija susijusį plaučių pažeidimą ligoniui po politraumos. Gydant buvo sėkmingai pritaikytas ekstrakorporinės membraninės oskigenacijos metodas.

ANTRINĖS DISLIPIDEMIJŲ PRIEŽASTYS

Reikšminiai žodžiai: antrinės dislipidemijos, diagnostika, gydymas Antrinės dislipidemijos yra dažniausias lipidų apykaitos sutrikimas bendroje populiacijoje. Labai svarbu nustatyti visas galimas antrines priežastis, kurios daro įtaką lipidogramos parametrams. Būtina įvertinti mitybą, įvairias lėtines ligas ar vaistų vartojimą. Antrinę dislipidemiją reikėtų įtarti, jei pacientui nustatomi staiga atsiradę lipidų pusiausvyros sutrikimai arba neigiama lipidogramos parametrų dinamika. Prisidėjus antrinėms priežastims, pacientų būklė, esant nustatytiems genetiniams lipidų apykaitos defektams, gali pablogėti. Svarbu tai, kad, panaikinus antrinę priežastį, lipidogramos rodikliai dažnai normalizuojasi savaime. Verta paminėti, kad dauguma ligų ir vaistų gali turėti įtakos lipidų koncentracijų pokyčiams. Jei pacientui nustatoma padidėjusi mažo tankio lipoproteinų cholesterolio koncentracija, svarbu detaliai išsiaiškinti anamnezę, mitybos įpročius, o jei koncentracija stipriai viršija normos ribas, būtina patikrinti tirotropinio hormono koncentraciją hipotiroidizmo diagnozei paneigti. Kitas priežastis, dėl kurių gali padidėti mažo tankio lipoproteinų cholesterolio kiekis, išskyrus hipotiroidizmą, galima nustatyti remiantis anamneze, apžiūros ir laboratorinių tyrimų duomenimis. Padidėjusią trigliceridų koncentraciją dažniausiai lemia nesaikingas cukraus ir etanolio vartojimas. Tačiau svarbu sužinoti, ar pacientas neturi gretutinių ligų, kurios gali lemti trigliceridų koncentracijos padidėjimą, tokių kaip nutukimas, nekontroliuojamas cukrinis diabetas, lėtinė inkstų liga, žmogaus imunodeficito virusas ir uždegiminiai procesai. Sumažėjusią didelio tankio lipoproteinų cholesterolio koncentraciją gali lemti vartojami vaistai arba mitybos įpročiai. Siekiant nustatyti antrines dislipidemijas, būtinas nuoseklus paciento ištyrimas, anamenezės surinkimas, objektyvus būklės įvertinimas. Nustačius antrinės dislipidemijos diagnozę, svarbu pirmiausia pašalinti priežastį, sukėlusią lipidogramos parametrų nukrypimus, ir tik vėliau apsvarstyti specifinio antilipidinio gydymo skyrimo indikacijas.

GIMDOS MIOMŲ GYDYMAS ATLIEKANT A.UTERINA EMBOLIZACIJĄ: LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETINĖS LIGONINĖS KAUNO KLINIKŲ, VILNIAUS RESPUBLIKINĖS UNIVERSITETINĖS LIGONINĖS IR KLAIPĖDOS UNIVERSITETINĖS LIGONINĖS PATIRTIS

Reikšminiai žodžiai: gimdos miomos, fibromos, lejomiomos, gimdos arterijų embolizacija. Darbo tikslas. Įvertinti gimdos arterijų embolizacijos, taikomos gydyti gimdos miomas, dažnį ir rezultatus. Tyrimo medžiaga ir metodai. Retrospektyviai analizuotos 2008–2015 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės (LSMUL) Kauno klinikose, Respublikinėje Vilniaus universiteninėje ligoninėje ir Klaipėdos universitetinėje ligoninėje gydytų moterų ligos istorijos (n = 13), kurioms buvo taikyta gimdos arterijų embolizacija (GAE) simptominėms gimdos lejomiomoms gydyti. Gimdos lejomiomos diagnozė (TLK D25) buvo patvirtinta ultragarsiniu arba magnetinio rezonanso tyrimu ir ginekologiniu ištyrimu. Atlikta moterų anketinė apklausa siekiant įvertinti jų pasitenkinimą procedūra ir gimdos miomų simptomatikos dinamiką po procedūros. Rezultatai. Prieš gimdos arterijų embolizaciją 61,5 proc. moterų buvo nustatyta anemija. Visos moterys prieš procedūrą skundėsi gausiomis ir skausmingomis menstruacijomis (p < 0,05), beveik pusei (46,2 proc.) pasireiškė spaudimo jausmas pilvo srityje. Vertinant ultragarsinio tyrimo duomenis po atliktos embolizacijos, 76,9 proc. atvejų miomų dydis sumažėjo. Pakartotinos procedūros nereikėjo nė vienai pacientei. Visos apklaustos pacientės procedūrą vertina teigiamai. Po gimdos arterijų embolizacijos skausmingos, gausios mėnesinės, spaudimo jausmas pilvo srityje visoms sumažėjo. Tik 1 iš 8 moterų, kurioms prieš embolizaciją buvo nustatyta anemija, ji išliko ir po procedūros. Išvados. Gimdos miomų gydymas atliekant gimdos arterijų embolizaciją net didžiausiose ir pažangiausiose Lietuvos ligoninėse yra taikomas retai. Visos moterys procedūrą įvertino teigiamai. Po gimdos arterijų embolizacijos 76,9 proc. atvejų miomos dydis sumažėjo ir tik 7,6 proc. tiriamųjų vėliau prireikė operacinio gydymo.

ŠEIMINĖ HIPERCHOLESTEROLEMIJA

Reikšminiai žodžiai: šeiminė hipercholesterolemija, diagnostika, gydymas. Širdies ir kraujagyslių ligos – pagrindinė mirties priežastis, lemianti beveik 30 % mirčių visame pasaulyje. Dažniausiai sutinkamas dislipidemijos tipas – hipercholesterolemija. Tai daugiafaktorinė liga, kurią sąlygoja tiek genetiniai, tiek aplinkos veiksniai. Vienas svarbiausių dislipidemijos tipų, nulemtas genetinių pakitimų, – šeiminė hipercholesterolemija. Dauguma pacientų, sergančių šeimine hipercholesterolemija, nejaučia jokių simptomų net tuomet, kai širdies ir kraujagyslių sistemos pažeidimas sparčiai progresuoja, o atsiradusios ligos komplikacijos yra pagrindinis iššūkis siekiant sėkmingo gydymo. Literatūros duomenimis, efektyvios šeiminės hipercholesterolemijos valdymo priemonės yra laiku pradėtas tinkamas gydymas ir pirminė prevencija. Ši liga atitinka visus Pasaulio sveikatos organizacijos kriterijus, keliamus atrankos programoms, o tarptautinės rekomendacijos siūlo keletą atrankos strategijų, iš kurių svarbiausia ir ekonomiškai naudingiausia – identifikuoto probando šeimos narių pakopinis tyrimas. Siekiant efektyvaus gydymo, pacientams, sergantiems šeimine hipercholesterolemija, privalo būti koreguojami kiti rizikos veiksniai, o medikamentinis gydymas pradedamas statinais ir ezetimibu. Jei nepavyksta pasiekti tikslinių mažo tankio lipoproteinų cholesterolio reikšmių, turi būti pridedami naujivaistai: PCSK9 inhibitoriai, lomitapidas, mipomersenas. Šioje literatūros apžvalgoje bus aptartas šeiminės hipercholesterolemijos ryšys su širdies ir kraujagyslių ligomis bei efektyvūs ligos gydymo būdai.

NĖŠČIŲJŲ DIABETU SERGANČIŲ MOTERŲ PRIEŽIŪROS, NĖŠTUMO KOMPLIKACIJŲ IR GIMDYMO IŠEIČIŲ ANALIZĖ

Reikšminiai žodžiai: nėščiųjų diabetas, gliukozės tolerancijos mėginys. Tikslas. Įvertinti moterų, sergančių nėščiųjų diabetu (ND), priežiūrą, nėštumo ir gimdymo išeitis. Metodai. Nėščiųjų diabetu sergančių moterų, gimdžiusių Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose 2015 01 01– 2015 12 31, duomenys surinkti retrospektyviai iš elektroninės asmens sveikatos ir gimdymo istorijų. Vertinti nėščiųjų diabeto rizikos veiksniai, nėštumą komplikuojančios ligos, gimdymo ir naujagimių komplikacijos. Rezultatai. Atlikta retrospektyvi 205 nėščiųjų diabetu sergančių moterų duomenų analizė. Vidutinis pacienčių amžius – 31,8 ± 4,6 metų, vidutinis kūno masės indeksas prieš nėštumą – 26,5 ± 5,4 kg/m2. Iki 29 nėštumo savaitės nėščiųjų diabetas diagnozuotas 69 (35,2 proc.) proc. moterų. Gimdžiusiųjų ≥ 2 kartus moterų grupėje 32 (33,3 proc.) susilaukė didesnių nei 4 kg svorio naujagimių. Moterims, kurioms tai buvo ≥ 2 nėštumas, 36 (30,5 proc.) atvejais buvo įvykęs persileidimas, 11 (10,1 proc.) – diagnozuotas nėščiųjų diabetas ankstesnių nėštumų metu. Iš visų moterų 88 (47,8 proc.) teigė, jog giminėje yra sergančiųjų cukriniu diabetu. Rizikos veiksnių neturėjo 49 (23,9 proc.), vieną rizikos veiksnį – 87 (42,4 proc.), du – 44 (24,5 proc.), tris – 15 (7,3 proc.), keturis ir daugiau – 10 (4,9 proc.) moterų. Vidutinis moterų, sergančių ND, nėštumo laikas – 38,7 ± 1,9 nėštumo savaitės. Cezario pjūvio operacija atlikta 65 (31,7 proc.) tiriamosioms. Gimusių naujagimių vidutinis svoris – 3581,2 ± 630,2 g. Nėščiųjų hipertenzija/preeklampsija diagnozuota 22 (10,7 proc.) moterims, priešlaikinis gimdymas – 19 (9,3 proc.), polihidramnionas – 13 (6,3 proc.) moterų. Makrosomija nustatyta 52 (25,4 proc.), traumos gimdymo metu – 7 (3,4 proc.), hiperbilirubinemija – 10 (4,9 proc.), įgimtos anomalijos – 9 (4,4 proc.), hipoglikemija – 6 (2,9 proc.) naujagimiams. Išvados. Nėščiųjų diabetas laiku diagnozuotas vos trečdaliui tirtų pacienčių. Daugiau kaip trys ketvirtadaliai sirgusiųjų nėščiųjų diabetu turėjo bent vieną rizikos veiksnį, ketvirtadaliui buvo nustatyta nėštumo komplikacijų, o beveik pusei gimusiųjų – naujagimių komplikacijos. Tokie rezultatai nubrėžia gaires, kaip gerinti nėščiųjų priežiūrą.

VAIKŲ AUTOIMUNINIS TIROIDITAS. KLINIKINIS ATVEJIS

Reikšminiai žodžiai: autoimuninis tiroiditas, Hašimoto tiroiditas, tiroksinas, tirotropinis hormonas, skydliaukė, vaikai. Autoimuninis tiroiditas – tai autoimuninių mechanizmų sąlygota būklė, sutrikdanti skydliaukės veiklą ir manifestuojanti dažniausiai suaugusiesiems. Moterų sergamumas šia liga yra didesnis nei vyrų. Vaikai serga rečiau, bet tai yra viena dažniausių skydliaukės patologijų, nustatomų paauglystėje. Ligos išsivystymą lemia genetinė predispozicija ir aplinkos veiksniai, kurie ir sąlygoja ligos klinikinę išraišką. Normali skydliaukės hormonų koncentracija ir pusiausvyra yra labai reikšminga neurofiziologiniam vaikų vystymuisi ir augimui, todėl labai svarbu laiku įtarti, nustatyti ligą ir gydyti. Straipsnyje pristatomas 12 metų mergaitės klinikinis atvejis. Pacientė buvo hospitalizuota į Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vaikų ligų kliniką dėl įvairių nusiskundimų: subfebrilaus karščiavimo, užsitęsusios slogos, didelio bendro silpnumo ir alpimo, plaukų slinkimo, apatijos. Remiantis ligos ir gyvenimo anamneze, klinikinio ištyrimo, laboratorinių ir instrumentinių tyrimų duomenimis, nustatyta skydliaukės patologija – autoimuninis tiroiditas bei kitos ligos. Paskyrus gydymą L-tiroksinu, labai pagerėjo pacientės fizinė ir emocinė savijauta. Gydant paauglius, reikia itin subtiliai bendrauti ir bendradarbiauti su pacientu siekiant tęsti pradėtą gydymą, vertinant pasiektus rezultatus ir, esant reikalui, koreguojant dozę.