Funkcinių judesių poveikis asmenų, kurie jaučia lėtinį nespecifinį apatinės nugaros dalies skausmą, funkcinio liemens pajėgumo ir judesio baimės rodikliams

Tyrimo pagrindimas. Žmonėms, kurie skundžiasi lėtiniu apatinės nugaros dalies skausmu atlikdami fizines veiklas, būdinga didesnė judėjimo baimė, jie jautresni skausmui bei nerimauja, kad skausmas pasikartos. Funkcinius judesius jie atlieka lėčiau nei sveiki asmenys. Tikslas – nustatyti funkcinių judesių poveikį žmonių, kurie jaučia lėtinį nespecifinį apatinės nugaros dalies skausmą, funkcinio liemens pajėgumo, funkcinės negalios ir judesio baimės rodikliams. Metodai. Tyrime dalyvavo 34 tiriamieji, kurie jautė lėtinį nespecifinį apatinės nugaros dalies skausmą. Buvo vertinama tiriamųjų skausmo intensyvumas, negalia, judesio baimė ir funkcinis liemens pajėgumas. Po tyrimo tiriamieji atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į dvi grupes: kontrolinę (n = 17), kuriai buvo taikoma kineziterapijos pratimų programa liemens, dubens ir kojų tarpraumeninei koordinacijai gerinti ir tiriamąją (n = 17), kuri atliko tą pačią kineziterapijos programą ir papildomus funkcinius judesius. Rezultatai. Analizuojant tiriamųjų rezultatus prieš tyrimą ir po jo, gautas reikšmingas visų rodiklių pagerėjimas. Skausmo intensyvumas sumažėjo abiejose grupėse (p < 0,05), tačiau nesiskyrė palyginus tarp grupių (p > 0,05). Vertinant judesio baimę, nustatyta, kad tiriamosios grupės tiriamųjų kineziofobijos lygis sumažėjo reikšmingai labiau nei kontrolinės grupės (p < 0,05). Analizuojant Funkcinės negalios klausimyno duomenis paaiškėjo, kad abiejose grupėse funkcinė negalia sumažėjo vidutiniškai 4 ± 3,1 balo (p < 0,05). Tiriamosios grupės rezultatai statistiškai reikšmingai geresni nei kontrolinės, įvertinus funkcinį liemens pajėgumą testuose „Sėstis–stotis“ ir „Lenktis–tiestis“ (p < 0,05). Išvados. Funkciniai pratimai taikomi kartu su pratimais, kurie gerina liemens, dubens ir kojų tarpraumeninę koordinaciją, sumažina judesio baimę bei pagerina kai kurių funkcinių judesių atlikimą geriau nei taikant vien tik liemens, dubens ir kojų tarpraumeninę koordinaciją gerinančius pratimus asmenims, kurie jaučia lėtinį nespecifinį apatinės nugaros dalies skausmą. Raktažodžiai: funkciniai judesiai, judesio baimė, apatinis nugaros skausmas.

Dubens dugno raumenų stiprinimo pratimų poveikis šlapimo nelaikymo sutrikimui moterims po gimdos pašalinimo operacijos

Tyrimo pagrindimas. Histerektomija – tai procedūra, kurios metu chirurginiu būdu pašalinama gimda. Histerektomijos apimtis ir būdas gali skirtis, tačiau pati chirurginė intervencija yra pooperacinio šlapimo nelaikymo rizikos veiksnys nepriklausomai nuo operacijos apimties ir būdo (Skorupska, Miotla, Kubik–Komar, Rechberger, Adamiak–Godlewska, Rechberger, 2016). Šlapimo nelaikymo prevencijos metodai: tinkamo kūno svorio palaikymas, gimdymų ribojimas, gyvenimo būdo korekcija, mokymas taisyklingai atlikti dubens dugno raumenų (DDR) treniravimo pratimus (Habib, Chaudhary, 2016). Tačiau vis dar stinga tyrimų duomenų, kaip DDR treniravimą būtų galima derinti su kitomis intervencijomis (Silantyeva, ir kt., 2019), skirtingi autoriai pateikia prieštaringus rezultatus. Tikslas – įvertinti DDR stiprinimo pratimų programų poveikį šlapimo nelaikymo sutrikimui moterims po gimdos pašalinimo operacijos. Metodai. Pirmai tiriamųjų grupei taikytas grįžtamasis ryšys ir įprasta kineziterapija (GR + IK), antrai – tik įprasta kineziterapija (IK). Visoms tiriamosioms įvertintas jaučiamas skausmas, DDR jėga, gyvenimo kokybė, susijusi su šlapimo nelaikymo problema, bendroji gyvenimo kokybė prieš poveikio taikymą ir po jo. Skausmo intensyvumas ir DDR jėga papildomai įvertinti po 5 ir 10 dienų. Rezultatai. Po poveikio taikymo pastebėtas reikšmingas rezultatų pagerėjimas GR + IK grupėje: padidėjo DDR jėga, pagerėjo gyvenimo kokybė, susijusi su šlapimo nelaikymo problema, palyginus su IK grupe (p < 0,05). Jaučiamas skausmas ir bendrosios gyvenimo kokybės rezultatai tarp grupių reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05). Išvados. Įprasta kineziterapija, derinama su grįžtamuoju ryšiu, elgsenos požiūriu yra veiksmingesnė dubens dugno raumenų jėgai didinti, gyvenimo kokybei, susijusiai su šlapimo nelaikymu, gerinti nei vien tik įprasta kineziterapija. Raktažodžiai: histerektomija, dubens dugno raumenys, dubens dugno raumenų treniravimas, šlapimo nelaikymas, kineziterapija.

Stuburo stabilizavimo ir klubo sąnario mobilumą didinančių pratimų programos poveikis pacientams, kurie jaučia lėtinį nespecifinį apatinės nugaros dalies skausmą

Tyrimo pagrindimas. Viena iš apatinės nugaros dalies skausmo priežasčių yra liemens raumenų silpnumas bei sutrikusi giliųjų liemens raumenų kontrolė. Norint išlaikyti juosmeninės stuburo dalies ir dubens stabilumą bei išvengti skausmo arba funkcijos sutrikimo, svarbu aktyvuoti dauginį, skersinį pilvo, vidinius įstrižinius ir didįjį sėdmens raumenis (Kim, Yim, 2020). Tyrimo tikslas – įvertinti stuburo stabilizavimo pratimų programos ir stuburo stabilizavimo kartu su klubo sąnario mobilumą didinančiais pratimais programos poveikį skausmui bei funkcinei būklei asmenims su lėtiniu nespecifiniu apatinės nugaros dalies skausmu. Metodai. Tyrime dalyvavo 20 pacientų, kurie skundėsi lėtiniu nespecifiniu apatinės nugaros dalies skausmu, jie atsitiktiniu būdu buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmos grupės tiriamųjų amžius buvo 24,90 ± 3,70 metų, antros – 30,00 ± 4,30 metų. Užsiėmimai vyko tris kartus per savaitę, šešias savaites. Buvo vertinami skausmo, funkcinės būklės ir negalios, stuburo juosmeninės dalies paslankumo, šlaunies judesių amplitudės, pilvo raumenų statinės ištvermės pokyčiai. Rezultatai. Po tyrimo skausmas sumažėjo abiejose grupėse (p < 0,05). Juosmeninės stuburo dalies paslankumas abiejose grupėse pagerėjo (p < 0,05). Šlaunies lenkimo, tiesimo, atitraukimo ir pritraukimo judesių amplitudės pirmoje grupėje padidėjo (p < 0,05); antroje grupėje statistiškai reikšmingai nepakito. Funkcinė būklė pagerėjo abiejose grupėse (p < 0,05). Pilvo raumenų ištvermė pagerėjo abiejose grupėse (p < 0,05). Po tyrimo, statistiškai reikšmingo vertintų rodiklių skirtumo tarp grupių nebuvo. Išvados. Taikant tiek stuburo stabilizavimo pratimus, tiek stuburo stabilizavimo pratimus kartu su klubo sąnario mobilumą didinančiais pratimais, sumažėjo nugaros skausmas, pagerėjo juosmeninės nugaros dalies stabilumas, padidėjo šlaunies judesių amplitudė, tarp programų poveikio reikšmingo skirtumo nebuvo. Raktažodžiai: stuburo stabilizavimo pratimai, klubo sąnario mobilumą didinantys pratimai, apatinės nugaros dalies skausmas.

Ergonomika: dalyko turinys ir metodologija

Pagrindimas. Sveikatos priežiūros specialistai dažnai patiria su darbine veikla susijusius kaulų ir raumenų pažeidimus dėl netinkamų paciento kūno padėties keitimo padėčių arba judesių. Todėl svarbu studentus, kurie mokosi sveikatos priežiūros srityje, išmokyti teisingų būdų ir metodų. Pablogai tokios žinios suteikiamos ergonomikos dalyke. Skirtingos mokymo institucijos turi skirtingas mokymo programas ir neaišku, ar jas baigusieji gavo vienodas arba panašias žinias bei įgūdžius. Tikslas – išanalizuoti skirtingų Lietuvos aukštųjų mokyklų, rengiančių sveikatos priežiūros specialistus, ergonomikos dalyko mokymo turinį ir nustatyti mokymo skirtumus tarp skirtingų institucijų. Metodai. Atlikta anketinė apklausa, kurioje dalyvavo dešimties Lietuvos aukštųjų mokyklų, rengiančių kineziterapeutus, ergoterapeutus ir slaugytojus, atstovai. Apklausa atlikta įgyvendinant ES projektą „Ergonominio švietimo atnaujinimas“ sveikatos priežiūros studentams Europos aukštosiose mokyklose (angl. Reniewing of Ergonomic Education RENE in European HEIs), kuriame dalyvauja šešios šalys partnerės: Ispanija, Portugalija, Suomija, Estija, Lietuva ir Slovėnija. Šiuo projektu siekiama sukurti tarptautinį saugaus pacientų kūno padėties keitimo ir perkėlimo mokymų kursą. Rezultatai. Nustatyta, kad daugumoje (70 proc.) aukštojo mokslo institucijų, rengiančių sveikatos priežiūros specialistus, ergonomikos dalykas pateikiamas kaip atskira disciplina, jam skirtingose mokymo įstaigose skiriamas skirtingas kreditų skaičius: nuo vieno iki penkių kreditų (ECTS), kai kuriose institucijose (30 proc.) ergonomikos žinios integruotos į kitus dalykus. Ergonomikos dalyko mokymo turinys ir metodologija skiriasi tarp institucijų. Išvados. Lietuvos aukštosiose mokyklose, rengiančiose kineziterapeutus, ergoterapeutus ir slaugytojus, ergonomikos mokymo turinys, metodologija ir turimos priemonės skiriasi. Siekiant, kad visi absolventai įgytų vienodas žinias ir įgūdžius, reikėtų praplėsti ir suvienodinti mokymo turinį. Raktažodžiai: ergonomika, paciento priežiūra, mokymo turinys, metodai

Darbo aplinkos veiksnių įtaka slaugytojų sveikatai

Tyrimo pagrindimas. Sveikatos priežiūros specialistų darbo aplinka yra svarbus veiksnys, kuris turi įtakos dirbančiųjų gyvenimo kokybei ir sveikatai. Darbe vyraujant tokiems psichosocialiniams rizikos veiksniams kaip, stresas, ilgos darbo valandos, dideli reikalavimai, susidūrimai su pacientų smurtu ir mirtimi, pamaininis darbas ir pan., sutrinka darbo ir poilsio režimas, darbuotojams sukeliamas stresas, pervargimas ir kt. Ne visi slaugytojai geba atlaikyti nuolat patiriamą darbo įtampą, todėl padidėja nepageidaujamų sveikatos problemų tikimybė. Tikslas. Išanalizuoti darbo aplinkos veiksnių įtaką slaugytojų sveikatai. Metodai. Anketinės apklausos būdu apklausti 121 slaugytojai, dirbantys ligoninėse. Apklausai atlikti naudoti darbo patirties vertinimo (WEMS) ir salutogeninių sveikatos indikatorių skalės (SHIS). Rezultatai. Slaugytojų sveikata vertinta „Salutogeninių sveikatos indikatorių skale“. Bendrojo sveikatos rodiklio vidurkį bendroje tiriamųjų grupėje sudarė 60,96 balo, tarpasmeninių sveikatos indikatorių grupėse – 59,81 balo ir interaktyvių – 62,58 balo. Geriausiai vertintas bendravimas su kitais žmonėmis (4,38 balo), ryžtingumas (4,27 balo), emocinės pusiausvyros išlaikymas (4,20 balo), o blogiausiai miegas (3,74 balo), atsipalaidavimas (3,82 balo) ir energingumas (3,85 balo). Darbo patyrimo skalėje geriausiai vertintas prieinamumas prie vadovo, vadovo gebėjimas, prireikus priimti sprendimus, blogiausiai – vadovo konsultavimąsi su darbo grupe prieš priimant svarbius sprendimus. Darbo pokyčių srities teiginiai buvo vertinami blogiau nei kitų sričių, vyrai žymiai pozityviau vertino pokyčius įstaigoje nei moterys. Išvados. Teigiama darbo patirtis buvo susijusi su geresniu savo sveikatos ir savijautos vertinimu. Bendrasis sveikatos rodiklis buvo blogesnis tarp tiriamųjų su didesniu darbo stažu, jie blogiau vertino tiek tarpasmeninius, tiek ir interaktyvius sveikatos indikatorius. Jaunesnio amžiaus slaugytojai palankiau vertino pokyčius įstaigoje, o vadovavimo sritį pozityviau vertino slaugytojai, turintys didesnį darbo stažą. Raktažodžiai: slaugytojai, sveikatos indikatoriai, darbo veiksniai.

Skirtingų kineziterapijos programų poveikis kaklinės stuburo dalies skausmui ir sutrikusiai funkcinei būklei

Tyrimo pagrindimas. Mokslininkų teigimu, kaklo skausmas yra globalus sveikatos sutrikimas, kuris paveikia žmogaus gyvenimo kokybę. Dėl skirtingai vertinamų metodikų stinga tyrėjų nuomonės, kokia kineziterapijos intervencija yra veiksmingiausia mažinant kaklinės stuburo dalies skausmą, todėl pasirinkome palyginti tris skirtingas intervencijas. Tikslas. Nustatyti skirtingų kineziterapijos metodų poveikį stuburo kaklinės dalies skausmui ir sutrikusiai funkcinei būklei. Metodai. Buvo tiriami 89 asmenys, kurie skundėsi nespecifinio pobūdžio lėtiniu kaklo skausmu. Tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmai grupei buvo taikomi gydomieji pratimai, antrai grupei – gydomieji pratimai ir vakuuminės taurės, trečiai grupei – gydomieji pratimai ir kinezioteipavimas. Prieš intervencijas ir po jų buvo įvertinta tiriamųjų gyvenimo kokybė, funkcinė negalia, skausmas bei kaklo judesių amplitudės. Rezultatai. Po reabilitacijos pastebėti visų grupių tiriamųjų statistiškai reikšmingai pagerėję rodikliai. Po tyrimo skausmas sumažėjo visuose grupėse. Palyginus rodiklius tarp grupių, pastebėti geresni gydomųjų pratimų ir vakuuminių taurių grupės rodikliai, šios grupės tiriamiesiems reikšmingai sumažėjo skausmo intensyvumas, padidėjo kaklo judesių amplitudės ir pagerėjo gyvenimo kokybė (p < 0,05). Išvada. Gydomieji pratimai su vakuuminėmis taurėmis labiau sumažino skausmo intensyvumą ir funkcinę negalią, aktyvių galvos judesių amplitudė padidėjo labiau nei taikant kitas kineziterapines programas. Raktažodžiai: kaklo skausmas, kinezioteipavimas, vakuuminės taurės, gydomieji pratimai.

Fizinių pratimų ir funkcinės elektrostimuliacijos poveikis kojos funkcijai po juosmeninės stuburo srities dermoidinės cistos pašalinimo. Atvejo analizė

Tyrimo pagrindimas. Dermoidinės cistos pasitaiko retai, dažniausiai jos diagnozuojamos vaikams. Nepaisant gerybinio šių cistų pobūdžio, neurochirurginė pašalinimo operacija, galinti sukelti neurologinį deficitą, dažnai yra neišvengiama. Veiksmingas pooperacinių liekamųjų reiškinių pašalinimas arba lengvinimas bei gyvenimo kokybės gerinimas yra labai aktualūs klausimai, todėl tyrėme, ar inovatyvios technologijos, pavyzdžiui, kineziterapija derinama su funkcine elektrostimuliacija ,,Bioness L300“ padeda pasiekti reikšmingų rezultatų. Tyrimo tikslas. Nustatyti fizinių pratimų ir funkcinės elektrostimuliacijos poveikį kojos funkcijoms po juosmeninės stuburo srities dermoidinės cistos pašalinimo. Metodai. Tyrime dalyvavo viena tiriamoji po juosmeninės stuburo srities dermoidinės cistos pašalinimo. Buvo vertinami neurologiniai simptomai (miotomos, dermatomos, refleksai), skausmo intensyvumas, dinaminė pusiausvyra, kojų apimtys, eisenos kokybė, subjektyvi pėdos ir čiurnos funkcinė būklė, atliktas paveiktos kojos manualinis raumenų testavimas ir goniometrija. Rezultatai. Tyrimo rezultatų kaita parodė, kad labiausiai pagerėjo pėdos ir čiurnos funkcija, padidėjo paveiktos kojos sąnarių judesių amplitudės, raumenų jėga bei apimtis. Vėlyvuoju laikotarpiu išnyko skausmas, labiausiai pagerėjo dinaminė pusiausvyra, eisenos kokybė, paveiktos kojos jutimai ir funkcija. Achilo ir girnelės sausgyslių refleksai dešinėje pusėje išliko pakitę viso reabilitacijos laikotarpio metu. Išvados. Fiziniai pratimai ir funkcinė elektrostimuliacija yra veiksmingi, gerina kojos funkciją po dermoidinės cistos pašalinimo juosmeninėje stuburo srityje. Raktažodžiai: dermoidinė cista, kineziterapija, funkcinė elektrostimuliacija, eisena.

4–6 metų vaikų motorinių gebėjimų ir kognityvinių funkcijų sąsaja su kūdikystės bendrosios motorikos ropojimo funkcija

Tyrimo pagrindimas. Ropojimo raidos etapas kūdikystėje palengvina kūno padėties suvokimo vystymąsi, o vėliau ir motorinių įgūdžių vystymąsi, taip pat lavina atmintį, pagerina kognityvinę bei socialinę raidą (Xiong ir kt., 2018). Tikslas – nustatyti vaikų motorinių gebėjimų ir kognityvinių funkcijų sąsajas su bendrosios motorikos ropojimo funkcija. Metodai. 22 sveiki tiriamieji (4–6 metų amžiaus) pagal tėvų pateiktos apklausos atsakymus, suskirstyti į dvi grupes: nepraleidusius ir praleidusius ropojimo raidos etapą kūdikystėje. Visiems tiriamiesiems buvo vertintas funkcinis liemens stabilumas, pusiausvyra, koordinacija (šokinėjimas įvairiomis kryptimis, kamuolio gaudymas ir kamuolio spyrimas) bei kognityvinės funkcijos. Rezultatai. 85 proc. ropojusių vaikų turėjo funkciškai nestabilų liemenį, neropojusiųjų grupėje – 78 proc., skirtumas statistiškai reikšmingas. Kūdikystėje ropojimo nepraleidę vaikai pusiausvyrą bandė išlaikyti vidutiniškai tris kartus, ropojimą praleidę – 10 kartų (p < 0,05). Vertindami koordinacinių gebėjimų užduočių atlikimą, nustatėme, kad tiek kūdikystėje ropojusių, tiek neropojusių vaikų šokinėjimo įvairiomis kryptimis ir kamuolio metimo koordinacija vertinama gerai, tačiau kamuolio spyrimo – patenkinamai. Ropojusių (89 proc.) ir neropojusių (78 proc.) vaikų dėmesio pastovumas vertinamas, atitinkamai – labai geras ir geras. Kūdikystėje nepraleidusių ropojimo vaikų raidos etapo grupėje, kamuolio gaudymas buvo tiesiogiai ir vidutiniškai stipriai susijęs su kamuolio spyrimo užduotimi (r = 0,556; p = 0,048). Išvados. Tiriamieji, kurie kūdikystėje praleido ropojimo raidos etapą, atsistojo anksčiau. Vaikai, nepraleidę ropojimo raidos etapo kūdikystėje, pasižymėjo geresne pusiausvyra, tačiau koordinaciniai gebėjimai, funkcinis liemens stabilumas bei gebėjimas koncentruoti dėmesį nesiskyrė nuo vaikų, kurie kūdikystėje praleido ropojimo funkciją Raktažodžiai: vaikų motoriniai gebėjimai, kognityvinės funkcijos, ropojimas.

Functional Training Effect on Functional Movements and Physical Capacity in 10 to 13-Year-Old Children Attending Swimming Activities

Background. Functional training is used both in rehabilitation - to restore lost functions, and in professional sports - to improve results in competitions. Functional training is characterized by complex training of physical features, and it develops specific movements. The aim was to evaluate functional training effect on functional movements, static endurance of trunk muscles and dynamic balance in children aged 10 to 13 attending swimming activities. Methods. The study involved 24 children in the age group of 10–13 who attended swimming activities 5 times a week. Subjects were randomly divided into two groups: subject (n = 12) and control (n = 12). Participants of the subject group while attending regular swimming activities were prescribed functional training of 10-week once a week with supervision of a physiotherapist. The participants of the control group while attending regular swimming activities were prescribed a routine swimmer training of 10-week once a week in the gym under the supervision of a sports coach. Static endurance, dynamic balance, leg muscle’s explosive force and swimming competition results corresponding to the time interval of the beginning and end of the study were assessed before and after the interventions. Results. All the evaluated indicators had tendency to improve, but significant differences between the results of the two groups were found in the static endurance of the abdomen and trunk lateral muscles, dynamic balance, functional movements, long jump results and 50-meter swimming results. Conclusion. Functional training under the supervision of a physiotherapist can significantly improve the functional and physical capacity of children attending swimming activities. Keywords: physical characteristics, functional training, endurance, balance, functional movements.

Kojų raumenų stiprinimo ir tempimo pratimų poveikis moterų plokščiapėdystės simptomams, pusiausvyrai bei gyvenimo kokybei

Tyrimo pagrindimas. Nustatyta, kad sutrumpėjusių struktūrų tempimo bei nusilpusių raumenų stiprinimo pratimai gali sumažinti plokščiapėdystės simptomus. Visgi, neaišku, kaip kojų raumenų tempimo ir stiprinimo pratimai paveikia moterų plokščiapėdystės simptomus, pusiausvyrą bei gyvenimo kokybę. Tikslas – nustatyti kojų raumenų stiprinimo ir tempimo pratimų poveikį moterų plokščiapėdystės simptomams, pusiausvyrai bei gyvenimo kokybei. Metodai. Tyrime dalyvavo 16 moterų (amžius 28,19 ± 7,77 metų), turinčių plokščiapėdystės požymių. Tiriamosios atsitiktine tvarka buvo priskirtos į vieną iš dviejų grupių: kojų raumenų stiprinimo arba tempimo pratimų grupę. Kineziterapija vyko nuotoliniu būdu keturias savaites, penkis kartus per savaitę, vieno užsiėmimo trukmė – 30 min. Prieš ir po intervencijų buvo vertinama statinė ir dinaminė pusiausvyra, vidinis išilginis pėdos skliautas bei gyvenimo kokybė. Rezultatai. Tiek po kojų raumenų stiprinimo, tiek po tempimo pratimų pakilo vidinis išilginis pėdos skliautas, pagerėjo pusiausvyros bei gyvenimo kokybės rodikliai (p < 0,05). Palyginus rezultatus tarp grupių, reikšmingo skirtumo nenustatyta nė vienam rodikliui. Išvada. Kojų raumenų stiprinimo arba tempimo pratimai gali būti taikomi kaip veiksminga konservatyvi priemonė, kuri mažina moterų plokščiapėdystės simptomus, gerina pusiausvyrą ir gyvenimo kokybę. Raktažodžiai: plokščiapėdystė, pratimai, pusiausvyra, pėdos skliautas, gyvenimo kokybė.