The article presents the results of empirical research concerning the collective memory in Białystok and Lublin – two largest cities in the Eastern Poland. Before World War II they were multi-ethnic cities with big and important communities of Poles, Jews, Germans, Ukrainians and Belarusians. Their contemporary ethnic structure was formed as a result of World War II, in particular the Holocaust, post-war border shifts and intense migration from the countryside to the city in the next decades. Both Białystok and Lublin are an example of the typical cities in Central and Eastern Europe, which after World War II the memory politics was built on in the completely new political and social circumstances. We aim to confront the contemporary official memory of the cities, transmitted by major public institutions and the vernacular memories of their present inhabitants.
Straipsnyje pristatomi Balstogės ir Liublino – dviejų didžiausių Rytų Lenkijos miestų kolektyvinės atminties empirinio tyrimo rezultatai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą tai buvo daugiaetniniai miestai, turintys dideles ir svarbias lenkų, žydų, vokiečių, ukrainiečių ir baltarusių bendruomenes. Šių miestų šiuolaikinė struktūra susiformavo kaip Antrojo pasaulinio karo, ypač holokausto, sienų persislinkimų pokario metu ir vėlesniais dešimtmečiais vykusios intensyvios migracijos iš kaimo į miestus, rezultatas. Tiek Balstogė, tiek Liublinas yra tipiški Vidurio ir Rytų Europos miestų pavyzdžiai, kurių atminties politika po Antrojo pasaulinio karo buvo kuriama visiškai naujomis politinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis. Straipsnyje siekiama palyginti šiuolaikinę oficialią šių miestų atmintį, kurios reguliavimas perduotas pagrindinėms viešosioms institucijoms, ir dabartinių miestų gyventojų vietines atmintis.
Necrocartography: Topographies and topologies of non-sites of memory