Žemės ūkio sektoriui tenka svarbus vaidmuo įgyvendinant Europos Sąjungos žaliojo kurso tikslus. Gausiai naudojant sintetines ir organines trąšas, gamtiniuose vandenyse pastebimas nitratų koncentracijos didėjimas. Dideli kie-\kiai trąšų išplaunama į vandenis, o tai visų pirma skatina spartų ir perteklinį vandens dumblių ir melsvabakterių žydėjimą upėse, ežeruose ir galiausiai jūrose. Todėl, dirbant nuosekliai ir deramai kontroliuojant miesto valymo įrenginius, buiti- nes, pramonines bei žemės ūkio nuotekas, taip pat siekiant kiek įmanoma atsisakyti sintetinių trąšų naudojimo žemės ūkyje, galima tikėtis šį nepageidautiną procesą suvaldyti. Fitoplanktono biomasės, kaip žaliosios trąšos, naudojimo galimybės mažai tyrinėtos. Eksperimentiniams tyrimams atlikti buvo pasirinkti trys dažniausiai Lietuvoje sėjamų žemės ūkio augalų – paprastasis kvietys (Triticum aestivum L.), sėjamasis žirnis (Pisum sativum L.) ir sėjamasis rapsas (Brassica na- pus L.). Į augalų augimo substratą buvo įterpti skirtingi liofilizuotos fitoplanktono biomasės, surinktos iš Kuršių marių, kiekiai. Norint įvertinti fitoplanktono, kaip sintetinių trąšų alternatyvos, poveikį analizuotų augalų augimo ir vystymosi procesams, buvo atlikta biometrinių parametrų – antžeminės augalo dalies aukščio, žaliosios ir sausosios masės pokyčių analizė, taip pat fotosintetinių pigmentų – chl a, chl b kiekio ir chl a ir b santykio ir karotinoidų kiekio analizė. Tyrimai parodė, kad, sprendžiant vandens kokybės problemos gerinimo klausimus, surinktoji perteklinė fitoplanktono biomasė, kaip biostimuliatorius, gali būti naudojama augalininkystėje, taip pat skatinant alternatyvius tręšimo būdus ir mažinant sintetinių trąšų naudojimo mastą žemės ūkyje.
Spatial and Temporal Influences on the Cell-Specific Distribution of Glycine Decarboxylase in Leaves of Wheat (Triticum aestivum L.) and Pea (Pisum sativum L.)
