In order to control the continued development of high-rise buildings and their irreversible visual impact on the overall silhouette of the city, the great cities of the world introduced new methodological principles to city’s spatial development models. These methodologies and spatial planning guidelines are focused not only on the controlled development of high-rise buildings, but on the spatial modelling of the whole city by defining main development criteria and estimating possible consequences. Vilnius city is no exception, however the re-establishment of independence of Lithuania caused uncontrolled urbanization process, so most of the city development regulations emerged as a consequence of unmanaged processes of investors’ expectations legalization. The importance of consistent urban fabric as well as conservation and representation of city’s most important objects gained attention only when an actual threat of overshadowing them with new architecture along with unmanaged urbanization in the city center or urban sprawl at suburbia, caused by land-use projects, had emerged. Current Vilnius’ spatial planning documents clearly define urban structure and key development principles, however the definitions are relatively abstract, causing uniform building coverage requirements for territories with distinct qualities and simplifying planar designs which do not meet quality standards. The overall quality of urban architecture is not regulated. The article deals with current spatial modeling methods, their individual parts, principles, the criteria for quality assessment and their applicability in Vilnius. The text contains an outline of possible building coverage regulations and impact assessment criteria for new development. The article contains a compendium of requirements for high-quality spatial planning and building design. Didieji pasaulio miestai, norėdami suvaldyti XXI a. prasidėjusią ir iki šiol besitęsiančią aukštybinių pastatų plėtrą, kuri sukėlė negrįžtamą vizualinį poveikį bendram miesto siluetui, pradėjo taikyti naujausius erdvinės plėtros modeliavimo metodologinius principus miesto erdvinei plėtrai formuoti. Šios metodologijos, sukurtos planavimo gairės yra orientuotos ne tik į aukštybinių pastatų plėtros suvaldymą mieste, bet į viso miesto erdvinį modeliavimą numatant pagrindinius plėtros kriterijus ir įvertinant galimas pasekmes. Vilniaus miestas šiuo atveju nėra išimtis, tačiau atkūrus nepriklausomybę, prasidėjus nevaldomiems urbanizacijos procesams dauguma miesto plėtrą reglamentuojančių dokumentų atsirado kaip nesuvaldomų procesų įteisinant investuotojų lūkesčius pasekmė. Apie miesto kaip vientiso urbanistinio audinio formavimą, jo svarbiausių, vertingiausių objektų išsaugojimą ir reprezentavimą buvo pradėta galvoti tik tada, kai atsirado reali jų nustelbimo nauja architektūra grėsmė, urbanizacijos procesai ne tik miesto centre, bet ir jo pakraščiuose tapo nevaldomi, nulemti žemėtvarkos projektų. Dabartiniai Vilniaus mieste galiojantys teritorijų planavimo dokumentai, nors ir aiškiai apibrėžia miesto struktūros ypatumus ir galimus statybos principus, tačiau yra palyginti abstraktūs, galutiniai reglamentai niveliuoja užstatymą skirtingus požymius turinčiose teritorijose, pateikiami supaprastinti planiniai sprendiniai, kurie negarantuoja kokybiško galutinio rezultato. Urbanistinė architektūrinė kokybė nėra reglamentuojama. Straipsnyje nagrinėjamos esamų erdvinio modeliavimo metodologijų, atskirų jų dalių, principų, vertinimo kriterijų taikymo galimybės Vilniaus mieste. Įvardijama, kokiame miesto sistemos planavimo etape šios metodikos ir miesto planavimo principai, atlikti tyrimai gali būti taikomi praktiškai. Taip pat įvardijami galimi užstatymo rodiklių reglamentavimo bei pasekmių vertinimo kriterijai naujai plėtrai. Pateikiamas kokybiško teritorijų planavimo ir pastatų projektavimo reikalavimų sąvadas.
Spatial Development of the Urban Structure Related to the Activity of the “Lublin” Sugar Factory in Lublin
