The paper analyzes trauma as the source for creativity in the urban space. There are two strategies to find a way to live with traumatic experience. The first way, according to Sigmund Freud, is “the work of mourning”, which by constant remembering and repeating trauma in the language of tropes and figures allows to integrate discontinuous traumatic experience thus partly expunging trauma. Another strategy for dealing with trauma was described by Eric L. Santner's term “narrative fetishism”. This strategy supposes a refusal or inability to admit trauma substituting mourning for narratives, which seemingly do not have any connection to trauma itself. I can find outcomes of this traumatic creative strategy in urban spaces of contemporary megalopolises. The paper analyzes art objects in Yekaterinburg city, namely, the gangsters’ tombstones and the cathedral that has been used for political and ideological purposes, the street art activity of painter Radya. Santrauka Straipsnyje analizuojama trauma kaip kūrybingumo šaltinis miesto erdvėje. Egzistuoja dvi strategijos rasti būdą gyventi su traumine patirtimi. Pirmasis būdas, remiantis Sigmundu Freudu, tai ,,gedėjimo darbas‘‘, kuris per nuolatinį prisiminimą ir traumos pakartojimą tropų ir figūrų kalboje leidžia papildyti netolygią trauminę patirtį, iš dalies išbraukiant traumą. Kita strategija buvo aprašyta Erico L. Santnerio terminu ,,naratyvinis fetišizmas‘‘. Ši strategija siūlo nepripažinti traumos, gedėjimą pakeičiant tais naratyvais, kurie akivaizdžiai niekaip nesusiję su pačia trauma. Šiuolaikinių megalopolių erdvėse galima rasti kūrybinių strategijų. Straipsnyje analizuojami meno objektai Jekaterinburgo mieste, iš kurių svarbiausi yra nusikaltėlių antkapiai ir katedra, kuri buvo naudojama politiniais ir ideologiniais tikslais, bei tapytojo Radya‘os gatvės menas.
The Contested Gallery: street art, ethnography and the search for urban understandings