KLINIKINIAI FAKTORIAI, SĄLYGOJANTYS ODONTOGENINĖS KILMĖS CELIULITO KOMPLIKAVIMĄSI

Odontogeninės kilmės burnos ir veido srities infekcijos yra dažna patologija, sėkmingai gydoma veido ir žandikaulių chirurgų pasitelkiant terapinius ir chirurginius gydymo metodus. Tačiau daliai pacientų, išvengiant imuninės sistemos atsako, uždegiminis procesas, apimdamas veide ir kakle esančias fascijas bei anatominius tarpus, išplinta į giliau esančius audinius ar organus ir sukelia gyvybei pavojingas komplikacijas: mediastinitą, meningitą, kvėpavimo takų obstrukciją, sepsį ir sepsinį šoką ir kt. [1-3]. Metodika. Atlikta retrospektyvinė pacientų, 2012- 2016 metais gydytų LSMU KK Veido ir žandikaulių chirurgijos skyriuje dėl burnos celiulito ir absceso (TLK-10 K12.2), duomenų analizė. Pacientai tyrimui buvo atrenkami atsižvelgiant į operacijų skaičių (n≥2) ir sunkių komplikacijų išsivystymą gydymo eigoje: sepsis, sepsinis šokas, mediastinitas, meningitas, mirtis. Vertinta amžiaus, lyties, šalutinių ligų, ligos progreso, ligos trukmės ryšys su odontogeninės kilmės infekcijų komplikavimusi. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 23.0, Medcalc 17.4.4 ir Microsoft Excel 2013 programas. Rezultatai. Sunkios komplikacijos išsivystė 24 (40%) pacientams: 13 (54,2%) sepsių, 9 (37,0%) sepsiniai šokai, 15 (62,5%) mediastinitų, 1 (4,2%) meningitas. Mirštamumas siekė 16,7%. Nustatyta amžiaus, šalutinių ligų, susiformavusios pūlių/eksudato sankaupos bei ligos trukmės įtaka sunkių komplikacijų išsivystymui (p<0,05). Apskaičiuota ligos trukmės kritinė reikšmė, prognozuojanti komplikacijų išsivystymą 73,8% atvejų, buvo 76 valandos. Išvados. Vyresnis amžius, šalutinės ligos ir kreipimosi į gydymo įstaigą metu nustatyta susiformavusi pūlių/ eksudato sankaupa didina odontogeninės kilmės komplikavimosi riziką. Tai tik patvirtina, kad komplikacijų išsivystymą skatina uždelstas kreipimasis į gydymo įstaigą, diagnostikos ir gydymo paskyrimas. Sergant ilgiau nei 3 paras, odontogeninės infekcijos komplikuojasi trims trečdaliams pacientų.

ANTRO TIPO MIOKARDO INFARKTAS

Miokardo infarktas – pagrindinė mirties priežastis daugelyje pasaulio šalių. Į klinikinę praktiką įvedus laboratorinį troponinų tyrimą, pagerėjo miokardo išemijos, įvykusios ne dėl vainikinių kraujagyslių stenozės, diagnostika. 2007 m. universalaus miokardo infarkto apibrėžimo tarptautinio susitarimo dokumente buvo išskirti 5 miokardo infarkto tipai. I ir II tipo išskyrimas sukėlė nemažai painiavos, trūksta duomenų apie I ir II miokardo infarkto tipų dažnio, simptomatikos ir baigčių skirtumus. Tyrimo tikslas – įvertinti miokardo infarkto eigos, pasireiškimo, gydymo ir baigčių skirtumus pacientams, sergantiems I ir II tipų miokardo infarktu. Tyrimo metodika – atliktas retrospektyvinis tyrimas. Į tyrimą įtraukti 1583 tiriamieji, kurie dėl I arba II tipo miokardo infarkto 2011 – 2015 metais buvo hospitalizuoti Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose ir įtraukti į ūmių koronarinių sindromų duomenų bazę. Lyginti pacientų su I ir II tipo miokardo infarktu demografiniai duomenys, laboratoriniai rodikliai, intervencinis ir medikamentinis gydymas, ligos baigtys. Tyrimo rezultatai - I tipo miokardo infarktas buvo diagnozuotas 1467 pacientams (87,95 %), II tipo – 116 pacientų (6,95 %). Pacientams, sergantiems II tipo miokardo infarktu, dažniau diagnozuota anemija, tachikardija, dažnesnis naujai atsiradęs prieširdžių virpėjimas, dažniau nustatomas reikšmingai sumažėjęs funkcinis pajėgumas, stebėta mažesnė troponino koncentracija, rečiau diagnozuojamas kelių vainikinių arterijų pažeidimas. Šiems pacientams rečiau skirtas gydymas antiagregantais. Be to, mirštamumas ligoninėje didesnis tarp pacientų, sergančių II tipo miokardo infarktu. Išvados – II tipo miokardo infarktas diagnozuotas beveik 12 kartų rečiau negu I tipo. Pacientams, sergantiems II tipo miokardo infarktu, nustatyta mažesnė troponino koncentracija, šiems pacientams rečiau taikytas gydymas antiagregantais ir intervencinis gydymas, stebėtas mažesnis funkcinis pajėgumas ir didesnis hospitalinis mirštamumas.

HOSPITALIZACIJŲ IR GYDYMO ANALIZĖ ĮVYKUS VITAMINO K ANTAGONISTŲ PERDOZAVIMUI

Darbo tikslas - įvertinti galimus ilgesnės hospitalizacijos ir papildomo gydymo poreikio rizikos veiksnius bei nustatyti kaip keičiasi šie rodikliai įvykus vitamino K antagonistų perdozavimo komplikacijoms. Metodika. Tirti pacientai, kuriems nustatytas vitamino K antagonistų perdozavimas, surinkta informacija apie kraujavimo rizikos veiksnius, perdozavimo baigtis, hospitalizacijos trukmę ir skirtą gydymą perdozavimo komplikacijoms gydyti. Rezultatai. Papildomo medikamentinio gydymo kraujavimui stabdyti ir anemijai gydyti prireikė 116 (77,3%) kraujavusiųjų ir 48 (43,5%) nekraujavusiųjų (p<0,001). Kraujavusiųjų gydymui sunaudota daugiau eritrocitų masės vienetų (p<0,001), šviežiai šaldytos plazmos (p<0,001), vitamino K injekcijų (p=0,03). Šie skirtumai dar ryškesni įvykus didžiajam kraujavimui (p<0,001). Anksčiau nustatyta anemija didina gydymo poreikio tikimybę hospitalizacijos metu (p<0,001). Vidutinė hospitalizacijos trukmė buvo ilgesnė pacientams su nustatyta anemija (p=0,05), trombocitopenija (p=0,05) ar kepenų liga anamnezėje (p=0,04), kraujavusiųjų hospitalizacijos trukmė buvo reikšmingai ilgesnė (p=0,003), atitinkamai, 11,8±8,7 dienos ir 9,1±4,6 dienos. Patyrusių hemoraginį insultą vidutinė hospitalizacijos trukmė siekė 23,3±18,2 dienas. Išvados. Vitamino K antagonistų perdozavimas - ilginanti hospitalizacijos trukmę bei reikalaujanti papildomo gydymo komplikacija: vidutinė hospitalizacijos trukmė įvykus kraujavimui pailgėjo nuo 9,1±4,6 iki 11,8±8,7 dienos, eritrocitų masės vienetų sunaudojimas nuo 2010 metų iki 2015 metų išaugo nuo 13 iki 132 vienetų, taip pat didėjo ir vidutinis vienetų skaičius pacientui nuo 0,45 iki 1,1 vieneto/pacientui.

NEINVAZYVIŲ IMPLANTŲ STABILUMO TYRIMO SISTEMŲ PALYGINIMAS

Problemos aktualumas ir darbo tikslas. Implanto stabilumas - labai svarbus faktorius, lemiantis sėkmingą osteointegraciją. Atsižvelgiant į tai, atsiranda implanto stabilumą matuojančio aparato poreikis. Šio in vitro tyrimo tikslas yra išsiaiškinti ir įvertinti skirtingų neinvazyvių implantų stabilumo vertinimo metodikų „Periotest“ ir „Osstell“ patikimumą bei tikslumą. Medžiaga ir metodai. Skirtingos morfologinės struktūros jaučio šonkauliuose buvo paruošti dantų alveolių simuliatoriai: nušlifavus kortikalinį kaulą, į spongiozinį kaulą įpresuoti metaliniai dantų modeliai, kuriuos pašalinus suformuotos alveolės. Pirminės vienmomentinės implantacijos imitacijai panaudoti Megagen AnyRidge 6,0 mm skersmens (kūno skersmuo 4,8mm), 10mm ilgio implantai (Megagen, Gyeongbuk, Pietų Korėja). Implantai įsriegti į jaučio šonkaulyje suformuotas alveolių simuliacijas: 40 implantų, po 20 kieto ir minkšto kaulo grupėse. Kiekvieno implanto pirminio stabilumo matavimai atlikti su „Osstell“ (Integration Diagnostics AB, Savedalen, Švedija) ir „Periotest“ (Gulden Messtechnik, Bensheim, Vokietija) aparatais. Matavimai atlikti meziodistaline ir bukolingvaline kryptimis, kiekviena kryptimi po tris kartus, matavimus atliko vienas tyrėjas. Statistinė duomenų analizė atlikta SPSS 23 versija. Statistinio patikimumo lygis buvo nustatytas p &lt; 0,05. Rezultatai. Abi sistemos pademonstravo statistiškai patikimus implantų stabilumo tyrimo rezultatus. „Periotest“ ir „Osstell“ vidutiniai rodikliai parodė statistiškai reikšmingą skirtumą kieto ir minkšto kaulo grupėse (P &lt; 0,05). „Periotest“ aparatas yra labiau jautrus paklaidos galimybei atliekant meziodistalinius matavimus, „Osstell“ aparato rodikliams matavimo kryptis turi mažesnę įtaką. Išvados. „Periotest“ ir „Osstell“ sistemos yra statistiškai patikimos matuojant dantų implantų stabilumą. „Osstell“ sistema yra patikimesnė matuojant implantų stabilumą kietame ir minkštame kaule, nei „Periotest“ sistema. „Osstell“ sistemai matavimo kryptis turi mažesnę įtaką.

PRIEŠ LAIKĄ PAGIMDŽIUSIŲ MOTERŲ PSICHINĖS BŪKLĖS VERTINIMAS

Darbo tikslas: įvertinti prieš laiką pagimdžiusių moterų psichinę būklę ir nustatyti psichologo poreikį postnataliniu laikotarpiu. Metodika: 2016 m. lapkritį – 2017 m. vasarį Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose (VUL SK) Akušerijos ir ginekologijos centre atliktas prospektyvinis anoniminis anketinis tyrimas. Į tyrimą buvo įtraukta 51 prieš laiką pagimdžiusi moteris, jos buvo apklaustos pogimdyminėse palatose 1 – 3 parą po gimdymo. Buvo vertinta gimdyvių psichinė būklė, atsižvelgiant į demografinius duomenis, akušerinę anamnezę bei šio nėštumo eigą. Psichiniam ir somatiniam nerimui vertinti naudota modifikuota, su gydytoju psichiatru bei gydytoju akušeriu-ginekologu aptarta Hamiltono nerimo skalė (HAM–N). Duomenys apdoroti SPSS 20 programa. Patikimumas apskaičiuotas naudojant chi kvadrato testą (p≤0,05). Rezultatai: 68,6 proc. (n=35) moterų patyrė emocinių sukrėtimų dėl priešlaikinio gimdymo. Didžiausią įtaką bendrai psichinei būklei perinataliniu laikotarpiu turėjo patirtas nerimas (60,8 proc., (n=31), baimė (13,7 proc., (n=7), nemiga (13,7 proc., (n=7) ir įtampa (11,8 proc., (n=6). Gimdyvių, vertintų pagal Hamiltono nerimo skalę, vidurkis buvo 10,45 balai (min – 0, max – 28 balai). Psichinio nerimo vidurkis - 6,7 balai, somatinio – 4,14. 76,5 proc. (n=39) moterų turi lengvą nerimo sutrikimą (surinko iki 14 balų), 11,8 proc. (n=6) - vidutinio sunkumo (surinko 15 – 21 balą), 11,8 proc. (n=6) - stiprų nerimo sutrikimą (daugiau kaip 21 balą). 17,6 proc. (n=9) moterų teigia, kad joms būtų reikalinga psichologo konsultacija pogimdyminiu laikotarpiu: 55,5 proc. (n=5) gimdyvių – kartą per savaitę, 44,5 proc. (n=4) - kas antrą dieną. Išvados. Net 23,6 proc. tiriamųjų nustatytas vidutinio sunkumo ar stiprus nerimo sutrikimas. Tam tikri demografiniai rodikliai, akušerinės anamnezės veiksniai bei šio nėštumo eigos padariniai turi reikšmingos įtakos atskiriems psichinio nerimo bei somatinio nerimo simptomams. Net 17,6 proc. tiriamųjų norėtų, kad joms būtų suteikta psichologo konsultacija po gimdymo.

ASSESSING PHARMACY STUDENTS’ MIGRATION RELATED ATTITUDES AND INTENTION TO EMIGRATE FROM LITHUANIA

Lithuania among the middle-income countries is experiencing the brain drain situation when high-educated professionals, including health care specialists, migrate to high-income countries in search for better economic, social and cultural life. The objective of the study was to identify the potential reasons for migration from the perspective of pharmacy students that might come into consideration after they graduate university. A convenience sample (n = 196) of pharmacy students participated in the cross-sectional survey where they gave opinion on why people emigrate from Lithuania, also expressed personal attitude towards emigration, as well as intention to emigrate after the studies on self-report scales. The nonlinear Robust Path Analysis approach was employed for data analysis. The results revealed that high unemployment conceived as a reason to emigrate from Lithuania, as well as personal attitude towards emigration was significantly linked with intent to emigrate after studies. Family or friends living abroad, adverse cultural environment, and lack of entertainment options conceived as a reason to emigrate significantly affected students personal attitude towards emigration from Lithuania. High unemployment as a reason for emigration remained the main factor directly associated with the intention to emigrate. However, investment in social, cultural and human capital should be seen as the next step to reduce the attractiveness of emigration to the future pharmacists.

RISK FACTORS FOR WOUND DEHISCENCE AFTER LAPAROTOMY: A CASE-CONTROL STUDY

Background. Wound dehiscence is a life-threatening complication with the mortality rate up to 25 %. The objective of this study is to identify the risk factors for wound dehiscence after midline laparotomy in adult population. Methods. The case control study of patients, operated from January 2012 to May 2016, was performed. Patients, who underwent repeated laparotomy for wound dehiscence, were the cases group. Each case was matched by 3 control group patients undergoing similar primary operation. Following characteristics were observed: demographic, past medical and social history, concomitant diseases, intraoperative details, postoperative outcomes and were compared between the groups. Difference was significant, if p value was less than 0.05. Results. 100 patients were included in the study. There were 25 (25 %) patients of the cases group and 75 (75 %) patient of the control group. The majority of the patients were males (69 %). The mean age was 66.7 ± 10.8 years. Three risk factors were identified in the univariate analysis: male gender (88.0 %), wound infection (56 %) and cardiovascular diseases (88 %) for wound dehiscence with the mortality rate of 20 %. Conclusions. Wound dehiscence is a serious complication with a high mortality rate. The identification of preoperative and early postoperative risk factors may allow preventing and reduce the rate of wound dehiscence.

KETAMINAS POOPERACINIAM SKAUSMUI GYDYTI

Efektyvus skausmo gydymas po operacijų sudaro sąlygas pilnavertei ankstyvajai reabilitacijai ir gali prisidėti gerinant chirurginio gydymo rezultatus. Nuolat ieškoma naujų pooperacinės analgezijos vaistų ir jų derinių, užtikrinsiančių optimalų skausmo gydymą su kuo mažesniu nepageidaujamų reiškinių dažnumu. Ketaminas – seniai naudojamas bendrasis anestetikas. Jis mažomis dozėmis gali būti panaudotas kaip vaistas- priedas pooperacinei analgezijai. Straipsnyje apžvelgiami tyrimai, kurių rezultatai leidžia teigti, kad mažos ketamino dozės yra saugios ir gali sumažinti stiprių, opioidinių analgetikų poreikį po operacijos.

VAISTŲ, VARTOJAMŲ DIRGLIOSIOS ŠLAPIMO PŪSLĖS SINDROMO GYDYMUI, EFEKTYVUMO PALYGINIMAS

Tikslas. Išanalizuoti ir palyginti medikamentų, skiriamų dirgliosios šlapimo pūslės (DŠP) gydymui, efektyvumą ir DŠP sąsajas su kitomis ligomis vienoje moterų konsultacijoje. Metodika. Atliktas retrospektyvus tyrimas, kurio metu analizuoti 218 moterų, sergančių DŠP, ambulatorinių kortelių duomenys. Buvo vertinami pacienčių anamneziniai duomenys: amžius, menopauzės trukmė, gimdymų skaičius, persirgtos ligos, atliktos operacijos, šalutinė patologija. Vertintas DŠP simptomų dažnis, skiriamas gydymas ir efektyvumas. Tirta anticholinerginių vaistų efektyvumo koreliacija tarp minėtų veiksnių. Tyrime skaičiuota aprašomoji statistika ir tikrintos statistinės hipotezės apie skirtumus tarp vidurkių dažnio bei požymių tarpusavio priklausomumo. Rezultatai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p&lt;0,05. Rezultatai. Sergamumas arterine hipertenzija ir cukriniu diabetu neturi įtakos DŠP skubumo simptomatikai (p>0,05), tačiau sergant diabetu pacientes reikšmingai dažniau vargina nikturija (p=0,002). Statistiškai reikšmingai dažniau pacientes vargina miktutrija, kai jos turi ginekologinę patologiją (p=0,012), tačiau šlapinimosi dažnis naktį reikšmingai nesiskiria (p=0,412). Moterys, sergančios DŠP ir neurologine patologija, dažnu šlapinimusi dieną (p=0,77) ir naktį (p=0,438) skundžiasi tiek pat, kiek ir tos, kurių anamnezėje neurologinės ligos nėra. Gydymo efektyvumas nepriklauso nuo pacientės amžiaus (p=0,859), taip pat efektyvumui neturi įtakos menopauzės trukmė (p=0,846) ar gimdymų skaičius (p=0,852). Gydymo anticholinerginiais vaistais efektyvumas tarp CD sergančių ir nesergančių moterų nesiskiria (p=0,182). Gydymo solifenacinu veiksmingumas reikšmingai nesiskiria jaunesnėms nei 65 metų ir vyresnėms nei 65 metų moterims (p=1,0), tolterodino efektyvumas vienodas minėtose amžiaus grupėse (p=0,589). Ilgėjant menopauzės trukmei tolterodino efektyvumas didėja (p=0,03), o solifenacino efektyvumas nuo menopauzės trukmės nepriklauso (p=0,208). Išvados. DŠP sindromo simptomams pasireikšti reikšmingos įtakos turi cukrinis diabetas ir ginekologinė patologija, tuo tarpu kitos šalutinės patologijos įtakos nedaro.DŠP gydymo anticholinerginiais vaistais efektyvumas nepriklauso nuo pacientės amžiaus, menopauzės trukmės gimdymų skaičiaus ar sergamumo kitomis ligomis.

KRAUJAVIMO RIZIKOS VEIKSNIŲ PASISKIRSTYMAS TARP PACIENTŲ, KURIEMS ĮVYKO SIMPTOMINIS VITAMINO K ANTAGONISTŲ PERDOZAVIMAS

Tyrimo tikslas. Nustatyti, kokie papildomi rizikos veiksniai be varfarino perdozavimo būdingi pacientams, kuriems perdozavimas pasireiškia simptomiškai – įvyksta kraujavimas, didysis kraujavimas arba kraujavimas, kuris buvo tiesioginė ar predisponuojanti mirties priežastis. Metodika. Atlikta retrospektyvinė pacientų, perdozavusių vitamino K antagonistus ir gydytų VUL Santaros klinikose nuo 2010-01-01 iki 2016-10-31, analizė. Varfarino perdozavimu laikytas TNS padidėjimas >3, varfarino vartojimo fone, nesant kitų tokio padidėjimo priežasčių ir esant nustatytam varfarino perdozavimui paciento galutinėje klinikinėje diagnozėje arba nesant TNS >3, tačiau esant kraujavimo reiškiniams varfarino vartojimo fone, kai nėra kitų kraujavimo priežasčių. Tyrimo metu lyginti demografiniai rodikliai bei kraujavimo rizikos veiksniai tarp kraujavusių ir nekraujavusių pacientų. Rezultatai. Tirti 518 pacientų, 253 (48,8%) vyrai, 265 (51,2%) moterys, vidutinis amžius 73,2±11,2 metai. Kraujavo 298 (57,5%) pacientai, 149 (50%) moterys, amžiaus vidurkis 72,3±11,7 metai. Kraujavusiems anamnezėje dažniau pasitaikydavo kraujavimas iš virškinimo trakto:16 (5,4%) vs. 3 (1,4%) (p=0,017). Didysis kraujavimas pasireiškė 162 pacientams, vidutinis amžius 72,8±11,8 metai, 88 (54,3%) moterys. Šiai grupei taip pat būdingesnis kraujavimas iš virškinimo trakto anamnezėje - 10 (6,2%) vs. 9 (2,5%) (p=0,04). Mirė 56 (10,8% ) pacientai, vidutinis amžius 74,8±11,2 metai, 27 (48,2%) moterys. Mirusieji dažniau sirgo inkstų ligomis (kreatininas viršijo 200mmol/l) -17 (30,4%) vs. 64 (13,9%) (p=0,001). Išvados. Pacientams, po varfarino perdozavimo patyrusiems kraujavimą arba didįjį kraujavimą, būdingesnis kraujavimas iš virškinimo trakto anamnezėje. 9,4% visų įvykusių kraujavimų buvo mirtini, tarp pacientų, kurie mirė, dažniau pasitaikė kreatinino padidėjimas daugiau kaip 200 mmol/l ir inkstų ligos. Įvykus varfarino perdozavimui, pastarieji veiksniai galėtų būti prognostiniai, jog perdozavimas taps simptominis, todėl ateityje reikia detaliau šiuos veiksnius ištirti.