Straipsnyje svarstomas nihilizmo santykis su prasmės (praradimo) problema. Filosofijoje šis santykis dažnai laikomas savaime-suprantamybe. Toks požiūris yra įsitvirtinęs kaip F. Nietszche’s nihilizmo heidegeriškosios interpretacijos nekritiškas perėmimas. Keliamas klausimas, ką iš tiesų reiškia šis nihilizmo tapatinimas su prasmės praradimu? Apie kokį prasmės deficitą kalbama, kai skelbiamas nihilizmas? Straipsnyje interpretuojami romantizmo epochos autorių – Jeano Paulio ir Heinricho von Kleisto – tekstai, atskleidžiantys nihilizmo skelbimo ir prasmės praradimo santykį. Nietzsche nihilizmo ir prasmės santykį „atranda“ teoriškai reflektuotai, įvertindamas ne tik F. Dostojevskio, bet ir romantikų „pamokas“. Parodoma, jog Nietzsche’i prasmės „krizė“ yra susijusi su „dviejų pasaulių“ (tikrojo ir regimybės) demaskavimu. Nietzsche’s interpretacijoje netikėjimas metafiziniu pasauliu, kuris užkerta kelią tikėjimui „tikruoju“ pasauliu, atitinka prasmės praradimo kaip savidemaskacijos „logiką“, o heidegeriškoji Nietzsche’s interpretacija nihilistinį prasmės praradimą ne tik atskleidžia kaip ontologinį/„loginį“ imanentizmo principą, bet ir įgalina nihilizmą atpažinti kaip autoreferentišką Vakarų mąstymo „logiką“.Pagrindiniai žodžiai: nihilizmas, prasmė, Dievas, logika, imanentizmas, autoreferencija.“Loss” of Sense and “Logic” of NihilismRita Šerpytytė
SummaryThe article deals with the problem of the relation between Nihilism and the Loss of Sense, which is often treated in an obvious coherence. The latter approach struck its roots as a non-critical acceptation of Heidegger’s interpretation of Nietzsche’s Nihilism. The article raises the question what the identification of Nihilism with Loss of Sense really means. Moreover, while proclaiming Nihilism, what is meant by the term of Sense Deficit? The article investigates the texts of authors of Romanticism, such as Jean Paul and Heinrich von Kleist, where a relation between the proclamation of Nihilism and the Loss of Sense is disclosed. Nietzsche discovers the relationship between Nihilism and Sense in a theoretically reflected manner. The article demonstrates that for Nietzsche “the crisis” of Sense is related with the unmasking of “two worlds” (the true world and the world of appearance). Non-believing in metaphysical world which blocks the way to the believing in the true world, corresponds, in Nietzsche’s interpretation, to the “logic” of the Loss of Sense as the “logic” of self-unmasking. The Heideggerian interpretation of Nietzsche’s philosophy not only discloses the nihilistic Loss of Sense as an ontological / logical principle of immanentism, but also enables to recognize Nihilism as a self-referential “logic” of Western thought.Keywords: nihilism, sense, God, logic, immanentism, self-referention.
Sartre and Marion on Intentionality and Phenomenality
