scholarly journals Lietuvos urologų draugijai – 40 metų

2005 ◽  
Vol 3 (4) ◽  
pp. 0-0
Author(s):  
Henrikas Ramonas ◽  
Edmundas Štarolis

Henrikas Ramonas1, Edmundas Štarolis21 Vilniaus universiteto ligoninėsSantariškių klinikų I nefrourologijos skyrius,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected] Vilniaus universiteto Gastroenterologijos,nefrologijos, urologijos ir pilvo chirurgijos klinika,Vilniaus universitetinės miesto ligoninės Urologijos skyrius Lietuvos urologų draugija įkurta 1965 metais steigiamajame susirinkime Klaipėdoje. Jos narių skaičius išaugo nuo 23 iki 152. Draugijos nariai yra apgynę 30 disertacijų medicinos mokslo laipsniui įgyti, daugiausia inkstų ir priešinės liaukos ligų temomis. Pastaruoju dešimtmečiu, ypač suaktyvėjus Urologų draugijos narių tarptautiniam bendradarbiavimui, pagausėjo mokslinių darbų, vis daugiau diegiama naujų urologinių ligų gydymo būdų. Lietuvos urologų draugija sistemingai organizuoja respublikines ir tarptautines urologų mokslines konferencijas. Dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių šiuo metu urologų trūksta, jų pasiskirstymas mūsų valstybėje netolygus. Ateityje svarbu išlaikyti susiformavusias draugijos tradicijas, daugiau dėmesio skirti urologinei pagalbai optimizuoti, jauniems urologams mokyti. Reikšminiai žodžiai: urologija, istorija 40 years of the Lithuanian Society of Urologists Henrikas Ramonas1, Edmundas Štarolis21 Vilnius University Hospital "Santariškių klinikos",1st Department of Nephrology,Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] Vilnius University, Clinic of Gastroenterology,Nephrology, Urology and Abdominal Surgery,Department of Urology of Vilnius University Hospital,LT-08661 Vilnius, Lithuania The Lithuanian Society of Urologists was founded at the Constituent Assembly which took place in 1965 in Klaipėda. The number of Society members increased from 23 to 152 during those four decades. Thirty members of the Society defended their theses and acquired scientific degrees, mostly in kidney and prostate diseases. With the developing of international contacts, the number of scientific works as well as new advanced treatment modalities increased significantly during the last decade. Local and international scientific conferences of urologists are regularly organized by the Society. For some objective and subjective reasons, there is a shortage of urologists in our country, and their distribution is not equal by the regions. It is an important task for the future to keep traditions of the Society, focusing attention on the optimization of urological services, as well as on postgraduate studies for young urologists. Keywords: urology, history

2010 ◽  
Vol 8 (2) ◽  
pp. 0-0
Author(s):  
Žymantas Jagelavičius ◽  
Vytautas Jovaišas ◽  
Arūnas Žilinskas ◽  
Algis Kybartas ◽  
Gintaras Kiškis ◽  
...  

Žymantas Jagelavičius, Vytautas Jovaišas, Arūnas Žilinskas, Algis Kybartas, Gintaras Kiškis, Vygantas Gruslys, Irena Liubertienė, Ričardas JanilionisVilniaus universiteto Krūtinės ligų, alergologijos ir radiologijos klinika, Krūtinės chirurgijos centras; Vilniaus universiteto ligoninės „Santariškių klinikų“ centro filialas, Krūtinės chirurgijos skyrius,Žygimantų g. 3, LT-01102 VilniusEl paštas: [email protected] Įvadas / tikslasŠirdies sužalojimai yra viena letališkiausių traumų, ją patiria jaunesnio amžiaus žmonės. Dauguma sužeistųjų į širdį miršta nepasiekę ligoninės. Pateikiame Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Centro filialo Krūtinės chirurgijos skyriaus patirtį gydant širdies traumą patyrusius asmenis. Ligoniai ir metodaiRetrospektyviai išanalizavome 170 ligonių, gydytų dėl įtariamo širdies sužalojimo ir operuotų per pirmas 24 valandas po traumos, 1983–2007 metų duomenis. Įvertinome veiksnius, turėjusius įtakos išgyvenamumui. RezultataiVidutinis ligonių amžius – 36 metai. Vyrų buvo 88,2 %. Dauguma atvežti Vilniaus miesto greitosios medicinos pagalbos – 126 (74,1 %). Vidutinė trukmė nuo traumos iki patekimo į priėmimo skyrių Vilniuje būdavo 104 min., o rajone ar siunčiant iš kitų šalies gydymo įstaigų – 310 min. Dauguma krūtinės sužalojimų buvo durtiniai pjautiniai – 161 (94,7 %), šautiniai – 9 (5,3 %). Operacijos metu dažniausiai būdavo nustatomas hemoperikardas ar tamponada – 130 (76,5 %) ligonių. Dažniausiai sužalojama širdies vieta buvo dešinysis skilvelis – 68 (40,0 %) ligoniams. Papildomų sužalojimų patyrė 92 (54,1 %) ligoniai. Iš 170 gydytų ligonių išgyveno 151, bendras išgyvenamumas siekė 88,8 %. Palyginti su mirusiais ligoniais, išgyvenusieji atvykdami turėjo aukštesnį sistolinį kraujospūdį (87,9 mmHg ir 56,3 mmHg, p=0,001), dažniau visus penkis gyvybės požymius (80,8 % ir 47,4 %, p=0,003), o tiems, kurie neišgyveno, dažniau pasitaikydavo širdies tamponada (52,6 % ir 29,8 %, p=0,045), sunkesnis (IV–VI laipsnio) širdies sužalojimas (89,5 % ir 29,8 %, p<0,001) ir širdies veiklos sustojimas per operaciją (84,2 % ir 7,9 %, p<0,001). IšvadosBlogesnę sužalotųjų į širdį prognozę lemia žemesnis kraujospūdis, išnykę gyvybės požymiai atvykus, operuojant nustatoma širdies tamponada, kiaurinis širdies sužalojimas ir širdies veiklos sustojimas. Greičiau suteikus tinkamą pagalbą didesnė dalis sužeistųjų turėtų šansą išgyventi. Reikšminiai žodžiai: širdies sužalojimai, širdies trauma, širdies žaizda, penetruojantys krūtinės sužalojimai Penetrating cardiac injuries: evaluation of a 25-year experience Žymantas Jagelavičius, Vytautas Jovaišas, Arūnas Žilinskas, Algis Kybartas, Gintaras Kiškis, Vygantas Gruslys, Irena Liubertienė, Ričardas JanilionisVilnius University Hospital „Santariškių Clinics“, Central Branch, Thoracic Surgery Department, Žygimantų str. 3,LT-01102 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] Background /objectiveCardiac injuries are one of the most lethal traumas, and they are usually sustained by young people. Most of the injured die before reaching hospital. We present our experience in treating penetrating cardiac injuries in Vilnius University Hospital “Santariskiu Clinics” Centre Affiliation. Patients and MethodsWe have retrospectively analyzed data on 170 patients who were treated and operated on for suspicion of cardiac injury within the first 24 hours after trauma in our department during a 25-year period. We evaluated the effect of various factors on survival. ResultsThe mean age was 36 years. 88.2% were male. The mean time from trauma till reception room in Vilnius was 104 min and beyond Vilnius 310 min. Most of the injuries were stab wounds (161, 94.7%). During operation the general finding was haemopericardium or tamponade – 130 (76.5%). Right ventricle was the most frequently injured part of the heart (68, 40.0%). 92 (54.1%) patients had associated injuries. 151 of 170 patients survived, the survival rate until discharge was 88.8%. Compared to nonsurvivors, survivors had a higher systolic blood pressure (87.9 mm Hg vs. 56.3 mm Hg, p = 0.001) and more often had all signs of life (80.8% vs. 47.4%, p = 0.003), but in nonsurvivors more frequent were tamponade (52.6% vs. 29.8%, p = 0.045), higher grade (IV–VI) of injury (89.5% vs. 29.8%, p < 0.001) and stopping of heart action (84.2% vs. 7.9%, p < 0.001). ConclusionsLower blood pressure, missing one or more signs of life on arrival determine the worse outcome as well as tamponade, higher grade cardiac injury and stopping of the heart action during the operation. The proper care given more rapidly to the victims injured to the heart could help to save more lives. Keywords: cardiac injuries, cardiac trauma, heart wound, penetrating chest injuries


2009 ◽  
Vol 7 (3-4) ◽  
pp. 0-0
Author(s):  
Ieva Martinaitytė ◽  
Jonas Pivoriūnas ◽  
Jonas Jurgaitis ◽  
Marius Paškonis ◽  
Anatolij Ostapenka ◽  
...  

Ieva Martinaitytė1, Jonas Pivoriūnas1, Jonas Jurgaitis2, 3, Marius Paškonis2, 3 Anatolij Ostapenka2, 3, Kęstutis Strupas21 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, M. K. Čiurlionio g. 21, LT-03101 Vilnius2 Gastroenterologijos, urologijos ir abdominalinės chirurgijos klinika, Vilniaus universiteto ligoninė Santariškių klinikos, Santariškių g. 2, LT-08661 Vilnius3 Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, Santariškių g. 1, LT-08660 VilniusEl paštas: [email protected] Potrauminė blužnies pseudocista – tai labai reta dėl uždaros pilvo traumos išsivystanti blužnies plyšimo komplikacija, pasireiškianti tik 1 % pacientų, patyrusių uždarą pilvo traumą. Ligos simptomatika pasireiškia praėjus ilgam laikotarpiui po traumos, todėl yra sunku nustatyti blužnies pseudocistos etiologiją. Šiame straipsnyje pristatomas klinikinis potrauminės blužnies pseudocistos atvejis ir aptariama chirurginio gydymo taktika. Reikšminiai žodžiai: potrauminis blužnies sužalojimas, blužnies pseudocista, blužnies pseudocistos gydymas. Post-traumatic splenic pseudocyst: case report and review of the literature Ieva Martinaitytė1, Jonas Pivoriūnas1, Jonas Jurgaitis2, 3, Marius Paškonis2, 3 Anatolij Ostapenka2, 3, Kęstutis Strupas21 Faculty of Medicine, Vilnius University, M. K. Čiurlionio str. 21, LT-03101 Vilnius, Lithuania2 Clinic of Gastroenterology, Urology and Abdominal Surgery, Vilnius University Hospital “Santariškių Klinikos”, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, Lithuania3 Institute of Oncology, Vilnius University, Santariškių str. 1, LT-08660 Vilnius, LithuaniaEl paštas: [email protected] The post-traumatic pseudocyst is a very rare complication of the spleen rupture after blunt abdominal trauma. It is known to occur only to 1% of patients who had undergone such blunt abdominal trauma. The symptoms of the disease are reported to develop after a long post-traumatic period, thus the etiology of the pseudocyst of the spleen is hard to reveal. The aim of this paper is to present a case of the post-traumatic pseudocyst of the spleen and to discuss the strategy of the surgical management. Keywords: post-traumatic spleen injury, splenic pseudocyst, management of splenic pseudocyst.


2005 ◽  
Vol 3 (4) ◽  
pp. 0-0
Author(s):  
Darius Šilinis ◽  
Audrius Gradauskas ◽  
Stasė Mičelytė

Darius Šilinis1, Audrius Gradauskas2, Stasė Mičelytė31 Vilniaus universiteto Medicinos fakultetoGastroenterologijos, nefrologijos, urologijosir abdominalinės chirurgijos klinika,Vilniaus miesto universitetinės ligoninėsurologijos skyrius,Antakalnio g. 57, LT-10207 VilniusEl paštas: [email protected] Vilniaus universiteto Medicinos fakultetoVidaus ligų pagrindų ir slaugos katedra,Vilniaus miesto universitetinė ligoninė,Antakalnio g. 57, LT-10207 Vilnius3 Vilniaus miesto universitetinės ligoninėsUrologijos skyrius,Antakalnio g. 57, LT-10207 Vilnius Įvadas / tikslas Lietuvoje skinasi kelią naujas šlapimtakių akmenligės gydymo metodas – laparoskopinis, arba retroperitoneoskopinis, akmenų šalinimas. Tai gali būti alternatyva ekstrakorporinei, kontaktinei litotripsijai, kai ji nepavyksta ar neduoda teigiamų rezultatų, bei atvirajai ureterolitotomijai, kai dėl sunkių gretutinių ligų ji negalima. Klinikinis atvejis Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Urologijos skyriuje atlikta pirmoji retroperitoneoskopinė ureterolitotomija. Prieš operaciją ligoniui tris kartus buvo atlikta ekstrakorporinė dešinio šlapimtakio viršutinės dalies akmens litotripsija, kuri nedavė tikėtinų rezultatų. Nuo atvirosios operacijos susilaikyta dėl gretutinės ligos, o kontaktinė ureterolitotripsija būtų buvusi sudėtinga, sėkmė – abejotina. Operacijos eiga buvo sklandi, ligonis pasveiko ir išrašytas ambulatoriniam gydymui. Išvada Pirmoji operacija parodė, kad tai yra veiksmingas, mažai traumuojantis ir gana saugus minimaliai invazyvus šlapimtakių akmenligės gydymas. Reikšminiai žodžiai: laparoskopija, retroperitoneoskopija, šlapimtakių akmenys, šlapimtakis, gydymo rezultatai Retroperitoneoscopic ureterolithotomy: presentation of the first case Darius Šilinis1, Audrius Gradauskas2, Stasė Mičelytė31 Vilnius University Faculty of Medicine,Clinic of Gastroenterogy, Nephrology,Urology and Abdominal Surgery,Vilnius City University Hospital,Urology Department,Antakalnio str. 57,LT-10207 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] Vilnius University Faculty of Medicine,Department of the Fundamentalsof Internal Diseases and Nursing,Vilnius City University Hospital,General Surgery Department,Antakalnio str. 57,LT-10207 Vilnius, Lithuania3 Vilnius City University Hospital,Urology Department,Antakalnio str. 57,LT-10207 Vilnius, Lithuania Background / objective A new method, laparoscopic or retroperitoneoscopic removal of ureteric stones, – is being tried in Lithuania. It can be useful as an alternative to ESWL, ureteroscopy with ureterolithotripsy when they fail, or open ureterolithotomy in cases with a severe therapeutic pathology (when open surgery is imposible). Case report The first retroperitoneoscopic ureterolithotomy was perfomed in Vilnius City University Hospital Urologic Department. Before operation the patient underwent unsuccessful 3 ESWL to a stone of the right upper part of the ureter. The open operation was dangerous because of severe therapeutic diseases, and ureteroscopy could be very complicated and possibly unsuccessful. The operation was successfully performed, the patient was relieved of the disease and discharged from hospital. Conclusion This first operation shows the method to be an effective, minimal traumatic and safe, minimal invasive method in ureteric stone disease treatment. Keywords: laparoscopy, retroperitoneoscopy, stones of ureter, ureter, treatment results


2006 ◽  
Vol 4 (2) ◽  
pp. 0-0
Author(s):  
Audrius Šileikis

Audrius ŠileikisVilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikųPilvo chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected] Ūminis pankreatitas – tai liga, kurios metu pažeidžiama ne tik kasa, bet ir kiti organai, o sutrikus jų veiklai žmogus gali mirti. Todėl žinant ligos priežastis ir jos raidos mechanizmą galima išvengti mirtinų komplikacijų. Per pastaruosius du dešimtmečius atlikta nemažai mokslinių tyrinėjimų, leidusių geriau pažinti procesus, vykstančius sergant ūminiu pankreatitu. Jie ir pateikti šiame straipsnyje. Reikšminiai žodžiai: ūminis pankreatitas, citokinai Etiopathogenesis of acute pancreatitis Audrius ŠileikisCenter of Abdominal Surgery,Vilnius University Hospital "Santariškių klinikos",Vilnius, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] Acute pancreatitis is a disease which damages not only the pancreas, but also the other organs, through the functional derangement of which a person may die. Thus, the knowledge of the causes of the disease and the mechanism of the development of the illness itself may help to avoid the threatening inevitable complications. A number of scientific investigations, which contributed to understanding the processes going on in the course of acute pancreatitis have been carried out within the recent twenty years; they are discussed in the paper. Key words: acute pancreatitis, cytokine


2018 ◽  
Vol 5 (4) ◽  
pp. 277-284 ◽  
Author(s):  
Manal Hamed Mahmoud ◽  
Safaa Hussein Mohammad

Abstract Objective Ileus usually occurs after abdominal surgery and is allied with complication and delays recovery. It is hypothesized that chewing gum reduces postoperative ileus by improving early recovery of gastrointestinal function. This study aimed to explore whether chewing gum after appendectomy accelerates the recovery of gastrointestinal function. Methods Randomized control trial was used in this study. This study was conducted in the General Surgery Department at Zagazig University Hospital. A total of 240 patients undergoing appendectomy were involved in this study; they were divided into the chewing sugar-free gum group (120) and the control group (120). Two tools were utilized in this study. Tool I: Structured Interviewing Schedule: part 1: assessment of personnel characteristics. Part 2: assessment of anthropometric measurements of the studied subjects as well as pre- and intraoperative indicators of them. Tool II: postoperative assessment sheet: assessed postoperative parameters of the intestinal function, occurrence of postoperative ileus, and related symptoms were assessed among studied participants. Results There were highly significant statistical differences in the time of resumption of gastrointestinal functions and postoperative ileus symptoms between the two groups (P<0.001), which was significantly shorter in the chewing gum group compared to the control group. Conclusions The use of chewing gum is a useful and cheap method that can be employed to cut down the time to recover and accelerate normalization of gastrointestinal function. Chewing sugar-free gum after abdominal surgery is recommended to be added to the protocol of nursing care in the surgery units as well as its involvement in the nursing curriculum.


2006 ◽  
Vol 4 (2) ◽  
pp. 0-0
Author(s):  
Vytautas Lipnickas ◽  
Jurgita Adomavičiūtė ◽  
Valmontas Valiukėnas ◽  
Kęstutis Strupas

Vytautas Lipnickas, Jurgita Adomavičiūtė, Valmontas Valiukėnas, Kęstutis StrupasVilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikųPilvo chirurgijos centras,Santariškių g. 2, LT-08661 VilniusEl paštas: [email protected] TikslaI Pirma, apžvelgti naujausią periodiniuose leidiniuose publikuotą medžiagą, kurioje aptariama virškinimo trakto stromos navikų (GIST) raidos mechanizmai, klinika, diagnostikos galimybės, biologinės elgsenos prognozavimas, gydymo taktika, pooperacinio pacientų stebėjimo ypatumai. Antra, pasidalyti VUL Santariškių klinikų specialistų patirtimi, gydant ligonius, sergančius įvairių lokalizacijų GIST. Metodai Naujausios literatūros, kurioje nagrinėjama GIST tema, apžvalga. Peržiūrėta 2002–2006 metų periodiniuose leidiniuose lietuvių ir anglų kalbomis publikuota medžiaga, kurioje nagrinėti GIST raidos mechanizmai, klinikos ypatumai, diagnostikos galimybės pasaulyje ir Lietuvoje, biologinės elgsenos prognozavimas, gydymo (operacinio, medikamentinio ir kombinuoto) taktika, pacientų stebėjimo ypatumai. Retrospektyvioji VUL Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centro pacientų, sirgusių GIST, ligos istorijų analizė. Rezultatai Virškinimo trakto stromos navikai – tai dažniausi neepiteliniai mezenchiminės kilmės virškinimo trakto navikai, sudarantys 1–3% visų diagnozuojamų piktybinių virškinimo trakto navikų. Literatūros duomenimis, diagnozuojamų GIST atvejų daugėja. Standartinis GIST diagnostikos metodas – kontrastinė KT. Iki imatinibo eros vienintelis gydymo būdas buvo operacinis. Tačiau vėlyvieji rezultatai net ir po radikalaus operacinio gydymo nebuvo džiuginantys, nes 90% GIST pasižymi polinkiu recidyvuoti. Imatinibo, veikiančio patogeneziškai molekuliniame lygmenyje, atradimas suteikė daug vilčių. Siekiant visiškos remisijos, taikomas kompleksinis gydymas: radikalus naviko šalinimas, derinamas su chemoterapija. Chemoterapija imatinibu kol kas dar tik eksperimentinio lygmens, nėra apibrėžtų tikslių indikacijų, gydymo trukmės, problemiška vertinti gydymo efektyvumą. Todėl išlieka gydymo taktikos neaiškumų: ar neoadjuvantinė terapija, ar adjuvantinė, chirurginių veiksmų panaudojimo galimybės, esant nevienodam ar daliniam atsakui į gydymą imatinibu ir lokalių metastazių atvejais. Atlikta retrospektyvioji 2001–2005 metais VUL Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centre gydytų ligonių analizė. Šiuo laikotarpiu gydyti 33 pacientai; visi jie buvo operuoti. Dažniausia GIST lokalizacija yra skrandis – 18 (55%) pacientų, ir plonoji žarna – 12 (36%). Klinikoje vyravo kraujavimo iš virškinimo trakto simptomai – 11 (33%) atvejų; besimptomiai buvo 9 (27%) atvejai. Keturi (12%) pacientai operuoti skubos tvarka dėl didelio kraujavimo iš virškinimo trakto. Pagrindinė operacija tiek skrandžio, tiek plonosios žarnos GIST atvejais – radikalus naviko šalinimas apimant ir sveikus audinius. Skrandžio GIST iki 5 cm skersmens šalinami laparoskopu. VUL Santariškių klinikose atliktos trys tokios operacijos. Išvada GIST – dažniausias neepitelinės kilmės piktybinis virškinimo trakto navikas, kurį sunku diagnozuoti dėl lokalizacijos ir klinikos įvairovės, be to, daugelis GIST yra besimptomiai. Visi GIST gali supiktybėti ir metastazuoti, todėl rekomenduojama operaciniu būdu šalinti net ir mažus navikus. GIST diagnostika ir gydymas yra specifinis, todėl reikėtų vadovautis tarptautiniais standartais ir stengtis pacientus gydyti specializuotuose centruose. Reikšminiai žodžiai: GIST, CD 117, CD 34, imatinibas Diagnosis and treatment of gastrointestinal stromal tumors Vytautas Lipnickas, Jurgita Adomavičiūtė, Valmontas Valiukėnas, Kęstutis StrupasCenter of Abdominal Surgery,Vilnius University Hospital "Santariškių klinikos",Vilnius, Santariškių str. 2, LT-08661 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected] Objectives First, to review the latest issues concerning the management of gastrointestinal stromal tumours (GIST), the pathogenesis of these tumours, clinical manifestation, diagnostic possibilities, prognosis of biologic behaviour, management of treatment. Second, to analyse retrospectively the experience of patients with GIST treated at Vilnius University Hospital "Santariškių klinikos". Methods The current issues of 2002–2006 on gastrointestinal stromal tumours in the Lithuanian and English languages have been reviewed. A retrospective study of patients with GIST at the Center of Abdominal Surgery of Vilnius University Hospital "Santariškių Klinikos" was done. Results Gastrointestinal stromal tumours, being the most common nonepithelial mesenchymal tumours of gastrointestinal tract, account for only 1–3% of all gastrointestinal tract malignancies. According to the literature data, the tendency of GIST cases is increasing. Their clinical manifestation varies a lot, besides, there are up to 77% of asymptomatic cases, uncertain localization, all making the diagnosis difficult. Contrast-enhanced CT scan is a standard imaging for patients with suspected GIST. Until the era of Imatinib, surgery had been the only effective treatment. But even after apparently "curative" surgical resections the long-term results were poor, because up to 90% of cases GIST relapse. The liver is the most common site of recurrence (up to 70%). The discovery of Imatinib acting as a molecular target drug is hopeful. However, Imatinib chemotherapy is still at the experimental level, there are no exactly defined indications, duration of treatment, there are difficulties in evaluating tumour response to treatment. So there are unresolved questions in the management of GIST, such as neo-adjuvant or adjuvant therapy, the role of surgery in patients with differential or partial response to Imatinib, and the role of surgery in patients with isolated metastases. Between January 2001 and December 2005, 33 patients underwent surgical treatment for gastrointestinal stromal tumour at the Center of Abdominal Surgery of Vilnius University Hospital "Santariškių klinikos". The main localization of tumour was stomach (18, or 55% of all cases) and small bowel (12, 36%). The most common clinical features were symptoms of gastrointestinal bleeding (11, 33%); 9 (27%) cases were asymptomatic; 4(12%) patients underwent emergency surgery because of massive gastrointestinal bleeding. The main operation was wedge resection with clear margins for GIST of the stomach and the small bowel resection for small bowel GIST. In our opinion, tumours of the stomach up to 5 cm could be operated on by laparoscopic approach; there were three such operations at our center. Conclusions GIST is the most common mesenchymal malignant tumour of the gastrointestinal tract; its diagnosis is difficult because of the variety of clinical symptoms and uncertain localization; besides, many GIST are asymptomatic. We recommend surgery even for small tumours because of possible malignancy. GIST diagnosis and treatment are specific; so patients with suspected GIST should be concentrated at big medical centers. Key words: GIST, CD 117, CD 34, Imatinib


Author(s):  
Dr. Sunil Kumar Mehra, Dr. Dinesh Kumar Barolia, Dr. Arun Kumar Gupta, Dr. Vinita Chaturv

Intussusception is the most common cause of intestinal obstruction in infants and children in < 1yr of age (1). Intussusception cases usually reported late therefore operative procedure was inevitable and results in significant morbidity and mortality. By this study we emphasized on timely transfer of intussusception case to a pediatric surgical center so as to decrease surgical risk. The surgical morbidity was low in those who were admitted early or directly to our center.  Methods - We retrospectively reviewed cases of intussusception in children <15 years. Children were treated from October 2015 to December 2107 at pediatric surgery department of SMS medical college Jaipur Rajasthan. Age, sex, month of admission, symptom with duration, diagnostic methods, and treatment modalities were recorded and analyzed.  Results - We studied 300 patients with intussusception.272 (90%) were treated surgically. We recently started ultrasonography guided pneumatic reduction and 24(85.7%) out of 28 treated successfully by it. Out of the patients requiring surgery 202 (67.34%) patients were reduced by per-operative manual reduction and in 60(22%) patients resection and anastomosis with 10(3.6%) treated with resection and ileostomy. 25.34% cases have delayed diagnosis and lately  transferred from peripheral hospitals requiring resection and diversion. Conclusion - In conclusion, Intussusception cases usually reported late therefore high likelihood of surgical management. The patients who underwent resection have longer duration of hospital stay.


2020 ◽  
Vol 10 (4) ◽  
pp. 72
Author(s):  
Mohamed E. Abdelgawad ◽  
Nadia T. Ahmed ◽  
Ahmed M. Elmenshawy

Background and objective: Electrolyte disturbances remain a common lifesaving issue in the intensive care units. They are associated with increased morbidity and mortality. They are mostly resulted secondary to critical illness itself or associated treatment modalities. Therefore, electrolytes repletion should be done effectively and timely. This could be ensured using nurse driven protocols rather than traditional methods of repletion. These protocols are nurse initiated and collaboratively developed. They have been shown to improve patient care outcomes through the provision of high quality care. They are increasingly being used in the critical care setting. Objective: Determine the effect of applying nurses driven electrolytes repletion protocol on electrolytes disturbance control among critically ill patients.Methods: Quasi experimental research design was used. Sixty two critically ill patients with electrolytes loss were enrolled in the study at Alexandria Main University Hospital intensive care units, Egypt. All episodes of electrolyte loss were evaluated. Repletion of electrolyte loss was done according to unit routine for the control group and nurses driven electrolytes repletion protocol for the study group. Episodes of electrolyte disturbances, adverse events and timing of repletion were evaluated.Results: Neurological disorders represent the most encountered diagnosis. The most common cause of electrolyte loss in was the use of diuretics. Furthermore, there was a highly statistical difference between the two groups as regard electrolytes levels, effectiveness and timing of replacement.Conclusions: Application of nurses driven electrolyte repletion protocol resulted in improvements in the effectiveness and timeliness of electrolyte replacement.


2021 ◽  
Vol 39 (15_suppl) ◽  
pp. e17505-e17505
Author(s):  
Jelena Boekhoff ◽  
Luisa terGlane ◽  
Uwe Wagner ◽  
Axel Hegele

e17505 Background: The purpose of this study was to evaluate data regarding the outcome of pelvic exenteration (PE) when performed for advanced or recurring cervical cancer. Methods: A total of 24 patients underwent PE for cervical cancer at the University Hospital Marburg between 2011 and 2016. Their data were retrospectively assessed and statistically analyzed. Survival was evaluated using the Kaplan-Meyer method. Results: Mean age was 52.2 years (29.7 to 72.6 years), mean BMI was 23.4 kg/m2. Most common indication was squamous cell carcinoma, whereas 3 patients underwent PE for adenocarcinoma. The majority of the tumors (62.5%) were stage pT4. Negative margins could be achieved in 70.8%. Lymph nodes could be assessed in 55% and were tumor-afflicted in 20.8%. 45.8% were treated for recurrent cancer; median recurrence free time between previous treatment and PE was 16 months. Up-front PE was performed in 20.8%. Another 79.2% received treatment prior to PE: 20.8% received all 3 treatment modalities whereas 37.5% had two treatments before (29.2% underwent chemo- and radiotherapy, 8.3% had surgery and radiotherapy) and 20.8% underwent one type of treatment. Anterior PE (APE) and total PE (TPE) were performed in 62.5% and 37.5%, respectively. Median operation time was 324min. Blood products were administered perioperatively in 75%; 37.5% needed 2 or more. Median hospital stay was 25 days. Major complications (Clavien Dindo≥3) were observed in 41.7% and 16.7% had no complications. Overall Survival (OS) was 29.2%; median overall survival was 19.1 months. 2- and 3-year survival rates for curative PE were 50% and 35% respectively. 4 patients underwent PE with palliative intent. Overall survival correlated significantly with R1- (p = 0.012), N1- (p = 0.047) and M1-status p < 0.01), TPE (p = 0.034) and surgical time > 6 h (p = 0.003). Conclusions: In cases of advanced or recurrent cervical cancer gynecologists struggle to find suitable therapeutic options, especially since most patients have already received radio- and/or chemotherapy. PE is a valid option for selected patients that may represent a cure with tolerable complication rates.


Sign in / Sign up

Export Citation Format

Share Document