76 article(s) in Bibliotheca Lituana

Genealogy In The 19Th Century: Obligation And Means, Versus Experience And Emotion

genealogy and genealogical self-awareness were very important elements of the frame of a noble society’s fortress in the 19th century. the analysis of some genealogical trees, schemes, etc. and the diary-memoir of a noble woman gabrielė giunterytė-puzinienė showed several genealogical aspects treasured by nobles. family members who were high-ranking soldiers, patrons, or belonged to the clergy were treated very respectfully. having a wide net of family ties and high-status relatives were a remarkable tool for showing ones family’s origin and position in the society. wealth played an important role as well. various official and legal documents, individual contemplations, memories and memoirs of other persons or armorials created by szymon okolski and bartosh paprocki served as remarkable sources for keeping the genealogical memory of families alive. genealogical trees, schemes etc. could be treated as more reliable sources for genealogical self-awareness because of the elimination of the subjective viewpoint, as we can face it in the abovementioned diary. nevertheless, the giedraitis family case negated this statement. g. giunterytė-puzinienė’s diary-memoir is an extraordinary source for exploring genealogical identity. genealogy is a vivid and detailed story in this book. one can smell, hear, and touch it. collective holidays, events, and various forms of recreation became tools for strengthening the genealogical self-awareness and family memory Show More ... ... Show Less

  • Self Awareness
  • Genealogical Trees
  • The 19Th Century
  • High Status
The Autobiography Of Juozas Miltinis: Text And Context

the author of this article offers a discussion and comparison of juozas miltinis’s (1907–1994) view of his own personality and his attitude toward his identity and reveals the variation of his genesis, based on the director’s three surviving autobiographical texts. the biographical facts are presented in the autobiography written during wwii and the soviet period, revealing the relationship of the person with his era Show More ... ... Show Less

  • Soviet Period
  • Autobiographical Texts
  • The Relationship
The Personal Bibliography Of Jonas Basanavičius As A Source For Biographical Studies

the article presents a bibliographic index compiled in the wro- blewski library of the academy of science and discusses the significance of a personal bibliography for biographical studies. this is the first and so far the only comprehensive index encompassing both basanavičius’s own publications and writings about him. the first part of the index, dealing with writings by basanavičius, was published in 2015. the second part, concerning literature on him, is currently under preparation.both biographical studies and research in other scientific fields will benefit from the following aspects of the bibliography: it offers clarification on ba- sanavičius’s pseudonyms and contains entries for his anonymously published works, documents signed by him, and repeated editions of his writings. it also provides citation data, i.e., information on who cited basanavičius’s works or commented on them.the bibliography will be useful in studying basanavičius’s biography, the subject variety in his writings, their dissemination and popularity, as well as the historical circumstances in that time period. the bibliography also will be of use in writing a scientific biography of basanavičius or a monograph about him, as well as in preparing a comprehensive edition of his writings.based on the example of the bibliography of basanavičius, it may be stated that a personal bibliography is an important source for biographical studies, which may be instrumental in creating a comprehensive biographical portrait of an individual Show More ... ... Show Less

  • Citation Data
  • Scientific Biography
  • Comprehensive Index
  • The Subject
  • Scientific Fields
Genealogy Of Mongirdai Nobility

the author dealswith the forgotten history of the mongird family of samogitia. after conductinganalysis of mongirdai family, genealogical table was compiled. according to statististics, extended family was active in both number of persons and in geographical distribution. mongird(as) descendantsspread over much of the territory of the polish–lithuanian commonwealth – formally, the crown of the kingdom of poland and the grand duchy of lithuania and, after 1791, the commonwealth of poland and tsar russia (russian empire). family itself most members of the extended family bacame of priests, doctors,officers, artists, and public figures. for example, two brothers vladislovas and vytautas from a mongird mišučiai manor became well known active participants inthe lithuanian – polish nationalrevival back in 1863–1864. their cousin patriot vaclovas, a resident of vilnius town, who was fighting in the ranks of polish legion, and cousin jadvyga mongirdaitė were laid in vilnius pameriai memorial. their grandmother michalina bankauskaitė was a great supporter of a revival of 1863–1864. there are some unsolved relations and issues between the names of mangirdaitis and mongirdas that have notbeen identified yet. in the other words, lithuanian genealogists and other researchers stillhave to work diligently (closely) to investigate and revive the history of this old mongird tribe Show More ... ... Show Less

  • Extended Family
  • Russian Empire
  • Public Figures
  • Grand Duchy
Genealogical Researches Of Karpiai Family: The Possibilities Evaluation Of Prosopography Researches

karpiai – a famous noble family of the grand duchy of lithuania – are distinguished by their political and educative activities. the family’s influence is most markedly observed in the 18th–19th centuries, when the most famous and active members of the karpiai family had lived. this family has not received plenty of scholarly attention, though from time to time new studies do spring up. almost all of them are oriented to analyzing the activities of separate members of the karpiai family, while the family’s origin and genealogy researches are scarce. recently, prosopography has been found to be a very promising method for analyzing noble families. it analyzes the person, their environment, social position, career, power amassment, political influence, and other factors, researching bonds between individuals and constantly evaluating them in an interplay aspect. besides, in prospect, a prosopographic analysis creates an ideal base for a person’s historical biographical research. this article returns to the beginning of the karpiai family, studies the theories regarding its legendary origin and the appearance of their progenitor’s in the grand duchy, and explains how the recent researches of the karpiai family’s origin lay the foundation for productive prosopographic researches. since in prosopography one of the most important methods is the genealogical one, this article discusses the topic of genealogical tree researches of the karpiai family Show More ... ... Show Less

  • Grand Duchy
  • Family Studies
  • Political Influence
  • Genealogical Tree
  • Scholarly Attention
Genealogical Links In Samogitian Nobility Heraldry Sources In The Second Half Of The 16Th–18Th Centuries

heraldry and its research have deep traditions in europe, making it a certain focus of attention among researchers. the interest in this field in lithuania is a more recent phenomenon. the late beginning of heraldry research was partly influenced by lithuania’s loss of independence. at present, researchers’ attention is focused mainly on the periods of the grand duchy of lithuania and the polish-lithuanian commonwealth, also looking at lithuanian heraldry from the 20th–21st centuries, and conducting thorough research of the coats of arms of the state, cities, and towns. research of the heraldry of the nobility is also being conducted, such as the heraldry of the political elite in the grand duchy of lithuania – the goštautas, pacas, radvila, sapiega families, etc. the heraldry of representatives of the lower gentry, especially among the samogitian families, has received less attention. many unanswered questions and undeveloped themes remain in the field of the samogitian nobility’s heraldry, overlooked in research for a long time. this article analyzes how genealogical links were reflected in samogitian nobility heraldry sources in the second half of the 16th–18th centuries. having analyzed the heraldic sources of the samogitian nobility, it was found that these reflected not only information about a specific individual, but also their broader origins, family and marital lines. the coats of arms of the samogitian nobility in time became a unique means of representation. the coats of arms of the samogitian nobility were depicted in seals, literature, portraits, architecture, and elsewhere Show More ... ... Show Less

  • Coats Of Arms
  • Grand Duchy Of Lithuania
  • Political Elite
  • Specific Individual
The Cards Of Internal Passports Of The Population Of Kaunas City Of The 1920–1940S As A Source Of Genealogy And Local History

this article analyzes the cards of internal passports issued in kaunas city in 1920–1940 and the sociodemographic data of the population (nationality, confession, place of birth, work activity, etc.) provided in them. their significance for the researches of genealogy and local history is discussed. it was found that in 1920–1940, 89 620 people received internal passports in kaunas, including 58.76% lithuanians, 30.27% jews, 3.16% poles, 3.12% germans, 2.74% russians, 0.33% belarusians; 59.13% of the persons who received internal passports in kaunas were catholics, 28.9% – jews, 5.44% – evangelical lutherans and evangelical reformats, 3.14% – orthodox, 0.96% – old believers. these results are in many cases close to the data of the 1923 general census of the lithuanian population; 35.22% of the residents of kaunas were born in this city, 11.4% – in kaunas county, 6.86% – in then-soviet union’s territory, while the rest – in the different regions of lithuania and abroad. according to the character of the working activity (occupation), lithuanians were significantly dominant among the officials (90.94%), being farmers (88.05%), servants (82.84%), or workers (75.85%), while jews were predominant among traders (83.2 Show More ... ... Show Less

  • Local History
  • Place Of Birth
  • Work Activity
  • Old Believers
  • Sociodemographic Data
The Possibilities For Genealogy And Local History Research In The Panevėžys Region

the article explores the surviving genealogical information resources of panevėžys churches – christening, marriages, deaths, and population censuses. on the basis of the data provided in these books, repeating common names in different areas of the panevėžys are overviewed. the origin of family names and their territorial linkage are suggested. published ethnographic books are featured to reflect the availability of the genealogical research in panevėžys vicinity. relevant name correlations are drawn using lithuanian state documents, such as the archives of the nobility. a new study of genetic genealogy is introduced, its value to research, and a spectrum of open possibilities it offers for solving otherwise complex kin puzzles. with good judgement and analysis, the reader may find the approach taken here encouraging to further explore the expatriates and peoples with relation of lithuanian ancestry of the 19th–20th c Show More ... ... Show Less

  • Local History
  • Information Resources
  • Genetic Genealogy
  • Family Names
  • Genealogical Information
Who Is A Lithuanian? In Search Of Władysław Mickiewicz’S Motherland

władysław mickiewicz (1838–1926) was one of most active members of the polish-lithuanian diaspora: biographer, journalist, librarian, translator, political, social activist, and prolific publicist. despite all this, he was mainly known as a son and a follower of his father, the great poet adam mickiewicz. the lives of these two men intertwined in many ways: both of their youth years were marked by great rebellions, and both had missed them, both having spent most of their adult lives in paris, writing and dreaming about their motherland. however, while for adam the motherland was the land of his childhood and youth, for władysław, it was not that easy to define. for him, lithuania, poland, and his great father had formed a certain ideal – an ideal to live for. władysław mickiewicz was a servant of this ideal all his life, constantly pre-serving, popularizing, and sometimes interpreting it – the legacy of his father. these ideals of an eternal union between poland and lithuania, of an archaic lithuanian arcadia somewhere in a secluded part of the world, looked so natural in the romantic days of the poet. it had grown less and less clear at the second part of the 19th century, and especially during the turbulent years of the first world war and the beginning of the interbellum, which brought such a sharp division between polish and lithuanian identities, making old ideals appear strange and antiquated. yet despite this, władysław mickiewicz never renounced them. this article explores his life, writings, and the interpretations of the works of his father with the hope of finding his true motherland Show More ... ... Show Less

  • 19Th Century
  • First World War
  • Social Activist
  • The World
Trumpieji Juozo Miltinio Fondo Rankraščių Įrašai

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje pristatomi ir apžvelgiami režisieriaus juozo miltinio (1907– 1994) rankraštinio fondo trumpieji įrašai. remiantis mažųjų literatūros formų klasifikavimo sistema, šie trumpieji įrašai sisteminami ir klasifi­kuojami pagal juose fiksuojamos informacijos paskirtį (tematiką) ir tu­rinį. analizuojant trumpuosius režisieriaus fondo įrašus, atskleidžiamas asmenybės savitumas, istorinis laikotarpis, socialinis ir kultūrinis kon­tekstas, kuriame jie ir buvo užfiksuoti bei funkcionavo Show More ... ... Show Less

Mykolo Kazimiero Radvilos, Vadinamo Žuvele (1702–1762), Dienoraštis: Tarp Itinerarijaus Ir Egodokumento

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje apžvelgiama mykolo kazimiero radvilos, vadinamo žuve­le, dienoraščio specifika egodokumentinių tyrimų kontekste. beveik visą gyvenimą sąmoningai didiko rašytas dienoraštis atskleidžia ne tik kultū­rinės baroko epochos specifiką, bet ir individualius asmenybės bruožus. pirmame skyriuje pristatoma dienoraščio specifika – šaltinyje gausu iti­nerarinio pobūdžio tyrinėjimams naudingos informacijos, tačiau dėl jo apimamo laikotarpio ir apimties įrašuose pasitaiko informacijos, kuri at­skleidžia didiko charakterio bruožus, santykius šeimoje, sveikatos būklę. antrame skyriuje pristatomi m. k. radvilos asmenybės bruožai, kuriuos galime įžvelgti dienoraščio įrašuose, santykiai su šeimos nariais. saviiro­niškas ir nerimastingas m. k. radvila palaikė šiltus santykius su pirmąja žmona pranciška uršule višniovecka radviliene, dukra teofilija. san­tykiai su valdinga motina ona sanguška radviliene buvo daug labiau įtempti. taip pat ryškėja baroko epochos įtaka asmenybės pasaulėžiūrai ir požiūriui į mirtį Show More ... ... Show Less

Šiaulių Apskrities Povilo Višinskio Viešosios Bibliotekos Darbuotojų Egodokumentai: Atsiminimai Iš Tremties, Dienoraščiai

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje nagrinėjami bibliotekos rankraščių fonde saugomi darbuotojų, gimusių tremtyje ar išgyvenusių tremtį, atsiminimai bei dienoraščiai. bibliotekininkė nijolia kasparavičienė buvusių politinių kalinių ir tremtinių, dirbančių bibliotekoje, atsiminimus sudėjo į kraštotyros darbą „ilgi tremties metai“ (1991). užrašyti dešimties darbuotojų atsiminimai, kurie papildyti nuotraukomis ir dokumentais. 1991 m. ir 1992 m. tremtiniai organizavo ekspedicijas į kazachstaną ir sibirą. taip atsirado du dienoraščiai „antroji ekspedicija į karlagą“ (1991 rugpjūčio 9–19 d.) ir „po sibiro platybes“ (1992 rugpjūčio 4–22 d.). įspūdžius dienoraščio forma užrašė bibliotekininkė, tremtinių dukra nijolia kasparavičienė. pagrindinė mintis atsiminimuose – asmeninis likimas siejamas su lietuvos likimu. dienoraščiuose fiksuojamos aplankytos vietos, minimi sutikti žmonės, perteikiamas jų požiūris į praeitį, nuomonė apie nepriklausomos lietuvos ateitį. dienoraščių autorė nesinaudojo jokia literatūra, istorine medžiaga. tai padieniui užfiksuoti faktai ir asmeniniai išgyvenimai Show More ... ... Show Less

Autocenzūros Galia: Merkinės Seniūno Antano Kazimiero Sapiegos 1722–1733 M. Užrašai

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnio centre – 1722–1733 m. merkinės seniūno antano kazimie­ro sapiegos kasdienės veiklos dienoraštis, kuriame fiksuojami susitikimai, korespondencija, valdų administravimo klausimai, autoriaus sveikatos būklė, kelionių maršrutai, ldk tribunole nagrinėtos bylos, kiti įvairūs veiklos faktai. jame nerasime refleksinio pobūdžio minčių, aiškiai jaučia­ma emocinė autoriaus distancija nuo aprašomų įvykių. a. k. sapiegos gyvenimo ritmą lėmė ne tik ūkiniai reikalai, bet ir valstybės institucijų – tribunolo, seimelių, seimo – darbo sesijos. susipažinus su dienoraštyje užfiksuotos informacijos temomis, keliama prielaida apie autocenzūrą, turėjusią įtaką fiksuojamos informacijos pasirinkimui. todėl straipsnio tikslas – pristatyti šaltinio įrašų temas, aptarti informacinį bei parene­tinį jų pobūdį ir taip išryškinti kai kuriuos aspektus, kurie galėtų paliu­dyti, kad autorius atsirinkdavo dienoraštyje pateikiamą informaciją, ir atskleisti autocenzūros įtaką rašant dienoraštį. autorius sąmoningai at­skyrė ne tik žemvaldžio gyvenimą nuo politiko gyvenimo, bet ir viešojo bei privataus asmens gyvenimus. orientuodamasis į būsimus skaitytojus, a. k. sapiega cenzūravo užrašus, susikoncentravo į tuos įvykius, kurie turėjo ar galėjo suformuoti teigiamą jo įvaizdį paveldėtojų akyse. nors šaltinis ir atskleidžia įvairialypius merkinės seniūno kasdienio gyvenimo epizodus, jame brėžiami migloti autoriaus asmenybės kontūrai Show More ... ... Show Less

Kraštotyra Ir Muziejininkystė Pelikso Bugailiškio Egodokumentikoje

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] peliksas bugailiškis (1883–1965) – teisininkas, visuomenininkas, regioni­nio, visuomeninio kraštotyros judėjimo ir kraštotyros muziejų koncepci­jos ideologas, šiaulių ,,aušros“ muziejaus (1923 m.) ir šiaulių kraštotyros draugijos (1927 m.) įsteigimo iniciatorius, ilgametis jų globėjas. apie jo muziejinę ir su kraštotyra susijusią veiklą daug rašyta, išleisti atsiminimai ,,gyvenimo vieškeliais“, kur daug dėmesio skiriama šioms veiklos sritims. šio straipsnio tikslas – remiantis p. bugailiškio egodokumentika – atsimi­nimais ir asmenine korespondencija – pristatyti jį ne tik kaip muziejinin­ką praktiką, bet ir kaip muziejininkystės teorijos kūrėją Show More ... ... Show Less

Knygos Kultūros Apraiškos Vytauto Civinskio Dienoraštyje (1904–1910

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje analizuojamas studento vytauto civinskio (1887–1910) rankraštinis dienoraštis, siekiant atskleisti civinskio liudijimų apie knygos kultūrą šio asmens gyvenime bei jo aplinkoje gausą ir įvairovę. minėti duomenys susiję su knygų skaitymu ir aktyviu periodinių leidinių prenumeravimu, dalijimusi jais su artimaisiais ir jų skaitymo skatinimu, spaudos viešinimu prisidedant prie bibliotekų kūrimo. atkreiptas dėmesys į itin gausų ir įvairiakalbį dienoraštininko skaitymo repertuarą, jo aktyvią ir emocingą skaitytojo poziciją, suformuotus skaitymo įgūdžius. žinoma, kad civinskis pildė skaitymo užrašus, analizavo jį paveikusius literatūros kūrinius, gilinosi į skaitytų kūrinių problematiką. gretinami šaltinio duomenys ir to laikotarpio skaitybą tyrusių mokslininkų įžvalgos leidžia naujaip ir gaiviai pajusti xx a. pradžios žmogaus santykį su knyga ir su skaitymu. lietuvoje civinskio gyventa aukštaitijoje: latavėnų dvare šalia anykščių ir mituvos dvare šalia skapiškio. todėl šis knygiaus individualus patyrimas, užfiksuotas egodokumente, leido skleisti dar vieną aukštaitijos skaitymo kultūros istorijos puslapį Show More ... ... Show Less

Maironis Kaip Knygos Žmogus: Kultūros Ontologizavimas Jo Kūriniuose Ir Egodokumentuose

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje tiriamas kultūros sureikšminimas maironio istorinės tematikos darbuose, kūryboje, egodokumentuose. maironis sugebėjo perorientuoti lietuvių santykį su istorija, rasti joje pozityvųjį pradą ir jį aktualizuoti įvairiais komunikaciniais kodais. kultūrinio matmens iškėlimas nesirėmė vien lietuvių kalbos archajiškumu ar pagoniškuoju unikalumu – dalykais, kuriuos nuo simono daukanto kartojo daugelis atgimimo autorių. maironis vėrė perspektyvą tautos ateičiai, siedamas ją dar tik su būsimu kultūriniu klestėjimu, tautos kultūrine savirealizacija. rūpestis kultūra yra viena esminių atgimimo veikėjų korespondencijos temų. kūrybinio prado kaip esminio tautos ir žmogaus egzistencijos sando akcentavimas sulaukė plataus pritarimo jaunoje lietuvių visuomenėje, kuri savo teoriniais, filosofiniais ir grožiniais raštais konceptualizavo ir toliau išplėtojo maironio kultūrines ir filosofines idėjas Show More ... ... Show Less

Egodokumentai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Politinės Kultūros Tyrimuose: Jano Cedrowskio Dienoraščio Atvejis

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] egodokumentiniai tyrimai nuolat populiarėja ir vis plačiau taikomi is­toriografijoje. nors už egodokumentų sąvokos slypintys šaltinių tipai – dienoraščiai, atsiminimai, autobiografijos ir daugelis kitų smulkesnių žanrų – jau seniai naudojami istoriografijoje, tačiau daugybę metų pir­minė jų funkcija buvo pildyti ir plėsti faktologinę žinių bazę, kadangi į galimą subjektyvumą, neretai ir į fikcinius elementus šiuose šaltiniuose buvo žiūrima itin atsargiai. naudojant egodokumentinį tyrimo metodą subjektyvūs ir fikciniai elementai šaltiniuose gali daugiausia papasako­ti apie autoriaus pasaulėjautą. pasitelkus ldk bajoro jano cedrowskio atsiminimus, galima pabandyti praktiškai patikrinti, ar ldk bajorų ego­dokumentai gali liudyti politinę jų kultūrą. šie atsiminimai itin trum­pi, tačiau labai vaizdingi. juose atsispindi ne tik asmeninio jo gyvenimo momentai: jaunystės kelionės, su šeimos pagausėjimu susijęs džiaugsmas ar netekties sąlygotas skausmas, bet ir viešo jo gyvenimo detalės, kurios atspindi politines rašiusiojo pažiūras ir iš tam tikrų veiksmų išryškėjusią politinę kultūrą Show More ... ... Show Less

Vieši Privatūs Reikalai Signataro Jurgio Šaulio (1879–1948) Ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės Korespondencijoje

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje aptariamas j. šaulio susirašinėjimas su lietuvos visuomenės veikėja, rašytoja gabriele petkevičaite–bite, kurios dėka būsimasis signa­taras gavo stipendiją ir puikų išsilavinimą vakaruose, vienas iš pirmųjų lietuvių tautinio judėjimo dalyvių apsigynė daktaro laipsnį. j. šaulys ir g. petkevičaitė susirašinėjo apie 20 metų. straipsnyje remiamasi daugiausiai klaipėdos universiteto rankraštyne esančiais g. bitės laiškais ir atvirukais. susirašinėjimas apima beveik du dešimtmečius ir atskleidžia ne tik visuo­meninę j. šaulio veiklą, bet ir šiltus bei draugiškus abiejų iškilių asmenybių santykius, pagarbą vienas kitam, taip pat abiejų žinomų lietuvos kultūri­nio gyvenimo asmenybių buities ypatumus Show More ... ... Show Less

Moderniosios Lietuvos Želmenų XIX Amžiuje Beieškant: Aleksandro Burbos „Senybinis Aukuras“ – 1881 Metų Patriotinės Eilės Broliams Lietuviams

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje kaip poezijos kūrinys ir istorinis šaltinis publikuojamas aleksandro burbos 1881 m. parašyto eilėraščio „senybinis aukuras“ tekstas, atskleidžiama jo modernaus lietuviško patriotizmo esmė. daroma išvada, kad šis eilėraštis, pirmą kartą paskelbtas 1885 m., yra svarbus istoriniam pažinimui kaip pirminis istorijos šaltinis, o žanrine prasme jis gali būti laikomas literatūrine balade, tipologiškai priskirtina nacionalinės baladės tipui. atkreipiamas dėmesys ir į 1893 m. paskelbtą naujos redakcijos eilėraščio versiją, kuri buvo šiek tiek išplėsta atsižvelgus į pakitusias laikotarpio sąlygas, sociopolitines permainas ir jų asmeninę refleksiją pereinant nuo aušrininkų prie varpininkų etapo. aptariamas a. burbos poetinėse eilėse išaukštintas „senybinis aukuras“ yra išlikęs iki mūsų dienų – dabartiniame ignalinos rajone, prie antakmenės (untakminio) kaimo kapinių. jis yra paskelbtas archeologiniu paminklu ir valstybės saugomu geologiniu gamtos paveldo objektu. siūloma jį toliau propaguoti pažintinio turizmo tikslais, susiejant su aleksandro burbos poetinio kūrinio prasmėmis, kurios straipsnyje nagrinėjamos įvairiais aspektais Show More ... ... Show Less

Liongino Šepkos Laiškai – Žvilgsnis Į Kūrėjo Kasdienybę

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje nagrinėjama lietuvių liaudies menininko, skulptoriaus, dievdirbio, liongino šepkos (1907–1985) laiškai, rašyti 1970–1977 metais iš lebedžių kaimo (rokiškio rajono) į vilnių būsimai žmonai žurnalisteidanutei digrienei. remiantis šiais laiškais atkuriamos menininko kasdieniogyvenimo detalės, atskleidžiama tai, kas buvo nežinoma arba mažaižinoma apie kūrėjo vidinį pasaulį, mintis ir jausmus, socialinius ryšius,kūrybos poreikį. straipsnyje stengtasi kuo išsamiau pristatyti atvirą ir neretušuotą vidinį menininko pasaulį, tai pateisina gausų laiškų citavimą.l. šepka per septynerius metus d. digrienei parašė per 300 laiškų. praėjusdviem dešimtmečiams po l. šepkos mirties, 2006 m. ji perdavė šiuos laiškus (313) rokiškio krašto muziejui.pirmą laišką l. šepka parašė 1970 m. pabaigoje, po to kasmet laiškų gausėjo: nuo 31 laiško 1971 m. iki 78 laiškų 1978 m. laiškai rašyti mokyklinio sąsiuvinio lapuose, kai jų pritrūkdavo, rašė ant tapetų. laiškai ilgoki, retas 2–4, dauguma 8–10 puslapių. juose tilpo visas l. šepkos gyvenimas, visi įvykiai, visos mintys, visa jo gyvenimo filosofija, ir kiekviename laiške jaučiamas didžiulis rūpestis danute. tie septyneri metai, kai buvo rašyti laiškai, suteikia labai daug žinių apie paprasto žmogaus gyvenimą tuometinėje lietuvoje. tai savotiškas dienoraštis, kuris vertintinas kaip svarbus xx a. 8 dešimtmečio paprasto žmogaus gyvenimo liudytojas. Show More ... ... Show Less


[tekstas lietuvių kalba Show More ... ... Show Less

Krekenavos Fotografo Tado Bajorūno Darbo Užrašai

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje nagrinėjami panevėžio apskrities krekenavos miestelyje 1920–1945 metais gyvenusio ir dirbusio fotografo tado bajorūno už­rašai – paprasta užrašų knygelė, kurioje surašytos jo 1934–1941 metais gautos pajamos. atlikę atvejo studiją – išanalizavę šiuos užrašus, galime sužinoti, ar tuo laikotarpiu fotografija mažame miestelyje buvo pelnin­gas verslas ir kokia veikla, neskaitant fotografijos, fotografas dar užsiėmė, kiek daugiausia pajamų gavo ir už kokią veiklą. apibendrinę rezultatus ir pasitelkę duomenis, atspindinčius kitų lietuvos regionuose aptaria­muoju laikotarpiu dirbusių fotografų veiklą, galėsime susidaryti bendrą jų ekonominės situacijos vaizdą Show More ... ... Show Less

„Mintimis Išvaikštinėjau Kiekvieną Lauko Rėžį...“: Skulptoriaus Juozo Kėdainio Egodokumentinis Palikimas Kupiškio Rajono Savivaldybės Viešojoje Bibliotekoje

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje analizuojami kupiškio r. savivaldybės bibliotekoje saugomi skulptoriaus juozo kėdainio (1915–1998) laiškai, siųsti šeimos nariams: nuo 1933 metų adresuoti tėvui justinui kėdainiui, vėliau, mirus tėvui, nuo 1951 iki 1996 metų – broliui broniui kėdainiui. laiškai rašyti iš kauno, vilniaus, palangos, maskvos ir kitų miestų. skulptoriaus j. kėdainio laiškai unikalūs savo aprėptimi, nes rašyti daugiau nei 60 metų – nuo xx a. ketvirtojo dešimtmečio nepriklausomoje lietuvoje, per kelis sovietmečio dešimtmečius, iki nepriklausomybės atgavimo. remiantis šiais laiškais atskleidžiamas kultūrinis to meto gyvenimas, santykiai su artimaisiais, meilė gimtajam kraštui, aprašomas darbas kauno dailės mokykloje, vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar – vilniaus dailės akademija), kelionės, pasakojama apie kūrybinius sumanymus. šie laiškai tai ne tik juozo kėdainio gyvenimo įvairiaspalvė mozaika, bet ir to laikotarpio lietuvos gyvenimo liudijimas Show More ... ... Show Less

Egodokumentų Leidyba Lietuvoje 1991–2015 M.: Vytauto Kubiliaus Publikuoti Laiškai Ir Dienoraščiai

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] xx a. 10 dešimtmetyje lietuvos visuomeniniame gyvenime vykę pokyčiai buvo lūžio metas leidyboje – šalia penkių valstybinių leidyklų savo veiklą pradėjo 480 komercinių leidybos įmonių. lietuvos dėmesio centre atsi­dūrė individas, siekiantis savo egzistavimą skelbti kaip istorijos dalyvio, liudininko istoriją. atgimimo pradžioje ypač suklestėjo autobiografinis rašymas, emocinis ir estetinis santykis su tikrove padidino egodokumentų svarbą. taigi egodokumentų sklaida per tradicinę ir skaitmeninę leidybą tampa svarbia kultūrinės atminties saugykla, o individo raiška sociali­niuose tinkluose jau virsta aktualia egodokumentikos sklaidos sociali­nėse medijose tyrimų tema. pirmoje straipsnio dalyje autorė analizuoja tradicinės ir skaitmeninės egodokumentų leidybos lietuvoje repertuarą, taip pat egodokumentikos raišką socialinėse medijose. antroje dalyje kaip atvejį tiria tris publikuotas autodokumentines vytauto kubiliaus knygas: lauksiu atsakymo: laiškai, novelės (2006); dienoraščiai i dalis (1945– 1977) (2006) bei dienoraščiai ii dalis (1978–2004) (2007 Show More ... ... Show Less

Antano Baranausko Klėtelės Svečių Knygos – Lietuvos Kultūros Istorijos Tyrimų Šaltinis

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] antano baranausko ir antano vienuolio-žukausko memorialiniame muziejuje anykščiuose saugomos šešios lietuvos poeto, kalbininko, matematiko, vertėjo, žemaičių vyskupijos sufragano ir seinų vyskupo antano baranausko (1835–1902) klėtelės svečių knygos, pildytos jo brolio jono baranausko (1828–1904) anūko rašytojo antano vienuolio-žukausko (1882–1957) klėtelės prižiūrimu, globojamu ir vadovaujamu laikotarpiu. šiuo straipsniu, pasitelkus nepublikuotus ir publikuotus šaltinius, siekiama keturių uždavinių: 1) atskleisti, kaip a. vienuoliui-žukauskui gimė a. baranausko klėtelės svečių knygos idėja ir kaip ji buvo įgyvendinta; 2) aptarti pirmojo memorialinio muziejaus lietuvoje lankytojų kontingentą; 3) a. baranausko klėtelės svečių knygas apibūdinti kaip muziejaus ir lietuvos muziejininkystės raidos istorijos tyrimų šaltinį ir 4) nustatyti, ar a. baranausko klėtelės svečių knygos priskirtinos egodokumentų kategorijai. tyrimas leido prieiti prie išvados, kad aptariamo žanro paveldo objektams lietuvoje iki šiol dėmesio skirta per mažai. vienos ar kitos institucijos nuosekliai pildytos lankytojų ar svečių knygos gali tapti svarbiu pagalbiniu šaltiniu tiek tiriant konkrečios institucijos istoriją, tiek atskleidžiant platesnį tam tikro meto kultūrinį kontekstą. be to, šio žanro tekstai turi ir autobiografinio pasakojimo elementų. pamatinė egodokumentų tipologija praplėstina nauju dėmeniu – institucijų lankytojų ar svečių knygomis. ši nuostata turėtų suaktualinti aptariamo žanro paveldo objektų tyrimus Show More ... ... Show Less

Jono Vitarto (Jan Michał Witort) 1888 Metų Straipsnis Apie Panevėžio Kraštą: Korespondencinio Pranešimo Turinys Ir Egodokumentinė Vertė

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] šioje publikacijoje skelbiamas j. w. inicialais pasirašyto jono vitarto (jan witort) straipsnio vertimas į lietuvių kalbą. straipsnio originalas pa­vadinimu „stosunki na żmudzi“ lenkų kalba buvo paskelbtas sankt peter­burge leistame lenkų laikraštyje „kraj“ (1888 m. nr. 31). pažymėtina, kad senasis tekstas gali būti įdomus šiuolaikiniam skaitytojui kaip vertingas pirminis šaltinis, visų pirma, vietos istorijos, panevėžio ir jo krašto praei­ties pažinimo požiūriu. nagrinėjamas klausimas, ar tas 1888 m. rašytas straipsnis gali būti laikomas egodokumentiniu paveldu. laikomasi nuo­monės, kad tai nėra aiškiai išreikštas egodokumentas, tačiau tam tikrą egodokumentinę vertę jis turi, nes kai kurios teksto vietos leidžia spręsti apie autoriaus kaip įvykių liudininko nuotaiką, vertinimą, asmenybės bruožus, interesus, viltis, siekius bei vizijas. remiantis j. vitarto straips­niu ir kai kuriomis kitomis publikacijomis, taip pat nagrinėjama istorinė regioninės panevėžio priklausomybės samprata, pažymima, kad laikui bėgant ji kito. be to, atkreipiamas dėmesys, kad lietuvių ir lenkų požiūris traktuojant žemaitijos teritoriją, taip pat teritorinį lietuvos suvokimą ne­būtinai sutapo, o kai kurie regioninio traktavimo skirtumai lietuviškoje ir lenkiškoje mokslinėje literatūroje išliko iki mūsų dienų Show More ... ... Show Less

Egodokumentų Tyrimai: Senos Erdvės – Nauji Horizontai

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje, remiantis projektinės veiklos ir fundamentinių tyrimų rezul­tatų analize, aptariami paskutinių penkerių metų egodokumentų tyri­mų pasiekimai ir perspektyvios studijų kryptys, ryškėjančios europinėje mokslo erdvėje ir lietuvoje. lietuvoje apie 2010 metus į mokslinį diskursą įvedus naują terminą egodokumentas, pastebimos sistemingesnės raš­tijos pirmuoju asmeniu studijos (projektai legodok ir „asmeninės lietuvių rašomosios kalbos duomenų bazės (akdb) kūrimas“). lietuvo­je bendrąja tyrimų tendencija laikytinos elito savimonės ir tapatumo raiškos studijos, į tyrimų lauką įtraukiančios naujus šaltinius (album amicorum). tarpdalykiniai ,,apačių“ tyrimai veržliai plėtojami šiaurės europoje. villa vignoni forumas inspiravo solidžias publikacijas, skirtas asmens, šeimos ir bendruomenių tapatumams transkultūrinėje perspek­tyvoje. kaimyninėje lenkijoje leidžiami egodokumentiniai istorijos šalti­niai ir fundamentiniai tyrimai neretai aprėpia ir senosios lietuvos pro­blematiką. daroma išvada, kad plečiant tarptautinį bendradarbiavimą su kaimynais, lietuvoje tęstini tiek lietuviškos egodokumentikos paveldo kaip kalbinės tapatybės raiškos, tiek transkultūriniai daugiakalbystės ir įvairialypio tapatumo sklaidos modernėjančioje visuomenėje tyrimai Show More ... ... Show Less

Egodokumentų Tyrimai: Senos Erdvės – Nauji Horizontai

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje, remiantis projektinės veiklos ir fundamentinių tyrimų rezul­tatų analize, aptariami paskutinių penkerių metų egodokumentų tyri­mų pasiekimai ir perspektyvios studijų kryptys, ryškėjančios europinėje mokslo erdvėje ir lietuvoje. lietuvoje apie 2010 metus į mokslinį diskursą įvedus naują terminą egodokumentas, pastebimos sistemingesnės raš­tijos pirmuoju asmeniu studijos (projektai legodok ir „asmeninės lietuvių rašomosios kalbos duomenų bazės (akdb) kūrimas“). lietuvo­je bendrąja tyrimų tendencija laikytinos elito savimonės ir tapatumo raiškos studijos, į tyrimų lauką įtraukiančios naujus šaltinius (album amicorum). tarpdalykiniai ,,apačių“ tyrimai veržliai plėtojami šiaurės europoje. villa vignoni forumas inspiravo solidžias publikacijas, skirtas asmens, šeimos ir bendruomenių tapatumams transkultūrinėje perspek­tyvoje. kaimyninėje lenkijoje leidžiami egodokumentiniai istorijos šalti­niai ir fundamentiniai tyrimai neretai aprėpia ir senosios lietuvos pro­blematiką. daroma išvada, kad plečiant tarptautinį bendradarbiavimą su kaimynais, lietuvoje tęstini tiek lietuviškos egodokumentikos paveldo kaip kalbinės tapatybės raiškos, tiek transkultūriniai daugiakalbystės ir įvairialypio tapatumo sklaidos modernėjančioje visuomenėje tyrimai Show More ... ... Show Less

Fenomenalios Komunikacijos Prigimtis. Atvejo Analizė: Gyvenimo Istorijos Naratyvas Dr. Marijos Sereikienės-Kiškytės (Gim. 1925 M.) Prisiminimų Knygoje „Mano Laikas

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje nagrinėjama fenomenalios komunikacijos prigimtis. remian­tis konstruktyvistinės teorijos metodologija, atliekama naratyvinė asmens egodokumento analizė. tyrime taip pat pateikiama fenomenalios komu­nikacijos genezė. nustatyta, kad fenomenalios komunikacijos prigimtis glaudžiai siejasi su tvirtais genealoginiais šeimos ryšiais, su ankstyvu so­cialinio statuso suvokimu ir jo įprasminimu socialiniuose santykiuose, su gebėjimu priimti savarankiškus sprendimus, su altruistine veikla. pažy­mėtina, kad komunikacijos kokybei yra svarbi tokia veikla, kaip antai: do­mėjimasis savo kraštiečiais ir jų likimu, nuolatinė savišvieta, visuomeninė veikla, mokslo siekimas, dialogo tarp skirtingų kartų plėtojimas. nustaty­ta, kad fenomenalios komunikacijos genezė tiesiogiai susijusi su emociškai stipriai išgyvenamais įvykiais. fenomenali komunikacija sąlygoja asmens pasitenkinimą intelektine, emocine, moraline ir dvasine egzistencija. api­bendrintai galima teigti, kad fenomenali komunikacija būdinga išsilavi­nusiai, inteligentiškai, savarankiškai asmenybei, kuri išsiskiria „atviru protu“, siekia nuolat būti įvykių sūkuryje, palaiko kontaktus su skirtingų kartų asmenimis, turi ateities planų. fenomenali komunikacija galėtų būti vienas iš subjektyvių gyvenimo kokybės veiksnių Show More ... ... Show Less

Interpretacijos: Vilniaus Universiteto Bibliotekos Rankraščių Atvejis

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje aptariamas žodžių junginys silva rerum, kuris kaip terminas skverbiasi į lietuvos humanitarinius mokslus. juo kartais apibūdinama specifinė egodokumentikos rūšis – namų knygos. tyrimas aktualus, nes pasitaiko, kad minėtasis silva rerum tyrėjų taikomas neapibrėžtai, tiks­liai nenusakant paties objekto. straipsnyje apžvelgiama šių žodžių sam­plaikos kilmė, pateikiama įvairių interpretacijų, įvertinta jos tikimybė tapti moksliniu terminu. tekste taip pat aptariamos vilniaus universi­teto bibliotekos rankraščių skyriaus rankraštinės knygos, keleto istorikų pavadintos silvae rerum; vertinamas jų priklausymas egodokumentikai. konstatuota, kad šis sudėtinis terminas iš esmės vartojamas neadekva­čiai, o ir pati sąvoka netiksli. išnagrinėti silva rerum kategorijai nepri­skiriami pavyzdžiai (studentų konspektai), netipiniai, ribiniai artefaktai (rankraščio ir spaudinio konvoliutas, post factum įrištas asmens kores­pondencijos pluoštas) ir kita verčia kritiškai vertinti šio žanro raštijos apibūdinimą silva rerum terminu. kaip ir kitais atvejais, dera moksliškai argumentuotai vartoti terminus (bei jų sistemas), kuriais būtų pavadinti lietuviški egodokumentikos tipai Show More ... ... Show Less

Panevėžio Rašytojos Elžbietos Skuodienės Knyga

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnis skiriamas išryškinti savamokslės rašytojos elžbietos skuodienės (1902–1990) atsiminimų knygos „kai vėluoja laimė“ (2002) parašymo istorijai ir pagrindiniams bruožams. elžbieta markevičiūtė, varginga našlaitė, ištekėjo už reemingranto iš jav, išvyko paskui vyrą į čikagą, tačiau, prasidėjus ekonomikos depresijai, grįžo su šeima į lietuvą ir čia nugyveno savo gyvenimą kaip namų šeimininkė, trijų vaikų motina ir našlė be pajamų sovietmečiu. sudėtingas gyvenimas nenuslopino jos kūrybinių ambicijų ir savo, kaip asmens, reikšmingumo supratimo. 1952–1971 m. ji parašė autobiografiją, kurios pirmąją dalį sūnus vytautas skuodis savilaidos būdu išleido jos 70-mečiui (1972), o 2002 m. išleista visa knyga, parengta profesionalaus tautosakos tyrinėtojo kosto aleksyno. elžbietos skuodienės atsiminimai, jos pačios vadinti „brangia knyga“, gali būti skaitomi ir kaip grožinės literatūros tekstas (parašyti trečiuoju asmeniu pakeičiant tikruosius vardus), ir kaip autobiografija, ir kaip atsiminimai, pasakojantys apie paprastos panevėžietės gyvenimą. straipsnyje išryškinamas unikalus motinos ir sūnaus bendradarbiavimas, elžbietos skuodienės kūrybos ypatybės, pabrėžiamas jos domėjimasis platesniu pasauliu bei „paprastų žmonių“ pasakojimų apie savo gyvenimą reikšmė kultūros istorijai Show More ... ... Show Less

Nepriklausomos Lietuvos Tema Halinos Didžiulytės-Mošinskienės Laiškuose Rašytojams Anykštėnams

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] publikacijos tikslas – išanalizuoti išeivijoje gyvenusios lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjos, rašytojos, pedagogės halinos didžiulytės-mošinskienės (1911–2004) laiškus, rašytus anykščių krašto rašytojams mildai telksnytei-račkaitienei ir vygandui račkaičiui. šie laiškai saugomi anykščių rajono savivaldybės liudvikos ir stanislovo didžiulių viešojoje bibliotekoje krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje. remiantis analizės, sintezės ir apibendrinimo metodais atskleisti laiškų savininkės ryšiai su minėtais anykščių krašto rašytojais, išnagrinėtas laiškų turinys, juose gvildenta 1918–1940 m. laikotarpio nepriklausomos lietuvos tema, parodyti reikšmingi laiškų autorės darbai, skirti tėvynei lietuvai, apibūdinta tautietės visuomeninė veikla puoselėjant lietuvybės ir tautiškumo išsaugojimą išeivijoje Show More ... ... Show Less

„Koks Aš Esu...“: Režisieriaus Juozo Miltinio Asmeninės Bibliotekos Knygų Pastabos

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje, remiantis režisieriaus juozo miltinio (1907–1994) asmenine biblioteka, nagrinėjamos šios kolekcijos knygose išlikusios marginalinės pastabos: informaciniai įrašai, tekstai, ženklai ir žymos, sutelkiant dėmesį į „pogamybines“ marginalines pastabas, kurios atsirado kaip bibliotekos savininko darbo su knyga išraiška. aiškinamas šių marginalijų santykis su knygos teksto turiniu, tematika. aptariamas marginalijų turinys, funkcinė prigimtis ir reikšmė, apžvelgiama, ką liudija šie pagalbiniai informaciniai įrašai už knygos pagrindinio teksto. tyrinėjant režisieriaus asmeninės bibliotekos marginalinius įrašus, ieškoma sąsajų su asmenybe, jos veikla bei santykių su aplinka Show More ... ... Show Less

Rašytojos Žemaitės (Meninė) Gyvenimo Rekonstrukcija Remiantis Archyvalijomis

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] julijos žymantienės-žemaitės (1845–1921) privačiosios raštijos ir egodoku­mentų išliko gana daug. paminėtina autobiografija, apimanti laikotarpį iki kūrybinio kelio pradžios 1892 metais, kurioje atsiskleidžia bajoriška tėvų kilmė, pirmi rašytojos mokslai, šeimyninio gyvenimo sunkumai, troš­kimas šviestis. vėliau žemaitės gyvenimą padeda atkurti autobiografi­niai pasakojimai „pasiklausymai“, „iš mano atsiminimų“, „iš baudžiavos laikų“, „pirmieji mano žingsniai“, „kalėjime“, taip pat rašinys „povilas višinskis“ (1916 m.), kuriame prisimenami pirmieji kūrybiniai žingsniai. kaip atskirą egodokumentų grupę galima išskirti žemaitės laiškus spaudos darbuotojui, literatūros kritikui povilui višinskiui (1875–1906, išliko dau­giau nei 70 laiškų), taip pat artimam bičiuliui konstantinui petrauskui (1878–1947, išliko daugiau kaip 60 laiškų). laiškuose p. višinskiui ryškėja kūrybos vingiai, abejonės, asmenybės formavimasis, laukiama kūrybos mėginimų kritikos ar pritarimo tam. o štai svarbiausia laiškų k. petraus­kui tema yra meilė, atskleidžianti šio vėlyvo rašytojos jausmo gyvybingu­mą, suteikianti asmenybei ypatingų spalvų ir bruožų. be to, laiškai plačiai atveria 1911–1915 metų politinio ir kultūrinio vilniaus gyvenimo foną Show More ... ... Show Less

Aukštaitijos Knygos Kultūros Tyrimų Metmenys

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] aukštaitijos regionas, išsitekdamas tam tikroje kultūrinėje ir ekonominėje erdvėje, savaimingai sukuria sąlygas atsirasti knygos reiškiniams, kurių visuma įvardijama kaip regioninė knygos kultūra. straipsnyje siekiama apibrėžti knygos kultūros koncepto taikymo galimybę aukštaitijos regiono atveju. iškeliami probleminiai klausimai dėl tyrimo objekto teritorinės apibrėžties ir pateikiami galimi sprendimo būdai. aptariamos kompleksinių ir sisteminių tyrimų prieigos galimybės vykdant regioninius knygos kultūros tyrimus. detaliau pristatomas vladimiro vasiljevo sisteminis tyrimų modelis. atskirai aptariamos aukštaičių tarminės knygos integravimo galimybės tiriant aukštaitijos knygos kultūrą Show More ... ... Show Less

Istoriografiniai Amžininkų Tekstai Apie Lietuvos Valstybės Atkūrimą Kaip Lokalinės Galvosenos Raiškos Vieta (Panevėžio Apskrities Atvejis

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje, remiantis lietuvos centriniame valstybės archyve išliku­siais dokumentais, analizuojama lokalinės galvosenos raiška panevėžio apskrities valsčių savivaldybių istorijose. vidaus reikalų ministerijos savivaldybių departamento pavedimu 1927 m. viršaičių ir / ar sekreto­rių papasakotos istorijos buvo paremtos amžininkų atsiminimais. gilus memuarinis klodas valsčių istorijose, atsižvelgiant į savivaldybių veiklos atkūrimo istoriškumą, prielaidas, nepriklausomybės priešus ir sąjungi­ninkus, vertinant savo jėgas ir suvokiant galimybes bei atliktus veiksmus, pateikė skirtingų įvykių interpretacijų. valsčių istorijose atsispindintys lokalinės galvosenos ypatumai plečia supratimą apie tam tikrose vietose / srityse susiformavusį lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vertinimą, pagal kurį siekta įsigilinti į konkrečios vietovės situaciją, kategoriškai ne­atmetant valsčiaus žmonių išgyventos patirties Show More ... ... Show Less

Kazimiero Barėno Laiškai Klaipėdos Universiteto Bibliotekos Dr. Kazio Pemkaus Bibliotekoje-Archyve

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] straipsnyje analizuojami klaipėdos universiteto bibliotekos dr. kazio pemkaus bibliotekoje-archyve saugomi kazimiero barėno egodumentai. turimi laiškai pateikia duomenų apie k. barėno leidybos darbą, asmenybę, literatūros metraščio „pradalgės“ leidybos pradžią ir istoriją, supažindina su išeivijos rašytojais alfonsu šešplaukiu-tyruoliu ir juozu švaistu bei kitais išeivijos kultūros darbuotojais Show More ... ... Show Less

Diarum Societatis Jesu Ir Lietuvių Kalba Vilniuje (1710–1723) / Das Diarium Societatis Jezu Und Die Litauische Sprache In Wilna (1710–1723

in diesem artikel habe ich mir die aufgabe gestellt, eine bisher wissenschaftlich noch nicht erforschte handschrift vom ersten viertel des xviii jhrh. zu untersuchen und auf grund der daraus herausgeholten gegebenheiten etwas licht in das problem des damaligen gebrauches der litauischen sprache in der stadt wilna zu bringen.die notizen des diariums geben uns ein bild des litauischen sprachgebrauches in den kirchen wilnas. der kirchliche gebrauch des litauischen entsprach jedoch nicht dem täglichen sprachgebrauche.die polen versuchten die nichtüberreinstimmung des kirchlichen und täglichen sprachgebrauches einfach zu leugnen, die sprache der quellen ist jedoch so überzeugend und eindeutig, dass in der letzten zeit auch die ernsteren polnichen forscher es annerkennen mussten, dass der kirchliche sprachgebrauch des litauischen bei weitem dem täglichen sprachgebrauche nachstand. besonders klaren ausdruck gibt der feststellung dieser tatsache der polnische kulturhistoriker der jesuitenpriester st. bednarski, den ich als ersten forscher und tiefdenkenden wissenschaftler aus dem von ihm verfassten gründlichen werke „über den verfall und die wiedergeburt der jesuitenschulen in polen“ kennengelert habe. diesem jesuitenpriester war die polonisatorische tätigkeit der polnischen kirche in litauen vermutlich besser als keinem anderen bekannt, weil ihm bei der sammlung des materials für sein werk ausser den leichter für andere forscher zugänglichen bibliotheken und archiven, das zentralarchiv des jesuitenordens offen stand.über die lage der katholischen kirche in litauen von der einführung der katholischen religion (1386) bis in das xvii jhrh. hat er sich folgendermassen geäussert: „das litauische volk verstand nicht polnisch, man hat es aber litauisch oder ruthenisch lehren weder gewollt noch gekonnt“. darüber, dass die katholische kirche einer der hauptfaktoren der polonisation in litauen auch in der neuzeit war, berichtet uns die polnische wissenschaftlerin halina turska in ihrem vor diesem kriege verfassten und bis jetzt noch nicht zu ende geführten buche: „über die enstehung der polnisch sprechenden gebiete im lande wilna“. „sowohl in den litauisch sprechenden gemeinden“, gibt diese forscherin zu, „die an der grenze des geschlossenen litauischen sprachgebietes lagen, als auch in den gemeinden der gimischten litauisch-weisruthenischen sprache wurden die predigten und der zusatzgottesdienst regelmässig in polnischer sprache gehalten... der gottesdienst spielte hier eine rolle der unterrichtsstunden in polnischer sprache“.auch der in frage kommende zeitabschnitt macht hinsichtlich des kirchlichen sprachgebrauches keine ausnahme. einerseits hat sich zwar die von bednarski geschilderte lage einigermassen verbessert, weil die „unkenntnis“ der litauishen sprache durch die priester sich während des siebenzehnten jahrhunderts vermindert hatte, jedoch an „gutem willen“ zum predigen in litauischer sprache hat auch damals gefehlt. dies geht aus manchen verordnungen des damaligen bischofs brzostowski über den obligatorischen gebrauch der polnichen sprache in den kirchen hervor. diese tatsache wird abermals durch das vorsingen der polnischen patriotischen hymne „gaude, mater poloniae“ in der litauischen hauptstadt während der festlichen prozession der kirchlichen synode 1717 bestätigt.obgleich die litauische sprache der polonofilisch gesinnten kirche in litauen zuwider war, wurde es jedoch, wie aus dem jesuitendiarium hervorgeht, in dem ersten viertel des xviii jahrhunderts in manchen kirchen wilnas noch litauisch gepredigt.daraus ist zu ersehen, dass in der st. johannkirche an sonntagen und festtagen in der litauischen und in der polnischen sprache fast in gleichem masse gepredigt wurde. an den höchsten festen, wie weihnachten, ostern, pfingsten fanden am tage zwei litauische und eine polnische predigt statt. an anderen zwei festen, am palmsonntag und an dem fronleichnamfest gab es am tage wegen der spezifischen art des gottesdienstes nur eine predigt, und die musste in litauischer sprache gehalten werden.da begreiflicherweise die verfasser des jesuitendiariums nur die vorgänge interessierte, die in irgendwelcher beziehung mit dem jesuitenkollegium standen, erfahren wir über die litauischen pregigten in anderen kirchen verhältnismässig wenig. trotzdem wissen wir aus einigen zufälligen notizen, dass damals auch in der st. georg- und franziskanerkirche litauisch gepredigt wurde. diese erwähungen sind um so wertvoller, da diese tatsache bisher noch nicht bekannt war.ausserdem entnehmen wir dem tagebuche ausser den zwei schon früher bekannten namen der ständigen litauischen prediger bei der st. johannkirche auch die 26 namen der bisher noch nicht bekannten litauischen prediger, die diese, besonders an den festtagen, zu, ersetzen pflegten. unter denen fällt besonders der bekannte litauische kirchenschriftsteller j. pošakauskas, professor an wilnaer akademie, auf.dass die litauischen predigten aller dieser predigen für das gemeine volk bestimmt waren, bestätigt eine notiz unseres tagebuches: „litauische rede zum volke („ad populum“) hat pr. wojciechowicz gehalten, polnisch sprach p. barszcz“. auch das übergewicht der litauischen predigten an allen grösseren festen bekräftigt diese tatsache, denn an den bezeichneten festen versammelte sich massenschaft in die kirchen wilnas das gemeine volk, das polnisch noch nicht genug verstand.nicht in allen kirchen wilnas wurde damals litauisch gepredigt. jedoch die abwesenheit der litauischen predigten in manchen anderen kirchen wilnas gibt keinen grund zur feststellung, dass die gläubigen der betreffenden gemeinden mehr polnisch verstanden als die gläubiden der jesuitenkirchengemeinde, für die litauishe predigten gehalten wurden. denn es ist allgemein bekannt, dass der polonisatorische geist unter den jesuiten verhältnismässig spät eingezogen ist.aus der tatsache, dass trotzdem das polnische als offizielle damalige staats- und kirchensprache grosse anziehunskraft in litauen, besonders in der hauptstadt wilna erworben hat, in manchen kirchen wilnas noch litauisch gepredigt wurde und in der st. johannskirche die litauischen predigten sogar ein gewisses übergewicht hatten, ergibt sich, dass für einen beträchtlichen teil der bevölkerung wilnas, wenn nicht für die überwiegende mehrheit, das litauische mehr vertraut und verständlich war, als die von oben empfohlene und durch den geistigen zwang eingebürgerte fremde polnische sprache Show More ... ... Show Less

  • Katholische Kirche
  • Ad Populum
Nesvyžiaus Radvilų Biblioteka XVII Šimtmečio Viduryje / Die Bibliothek Der Fürsten Radziwil In Nesvyžius In Der Mitte Des 17. Jahrhunderts

nesvyžius /nieswiez/, der alte stammsitz der fürsten radziwil, war im 17. jahrhundert das eine der wichtigsten zentren des kulturellen und politischen lebens in litauen. der politische einfluss und die überheblichkeit des magnatenhauses radziwil hatte in der mitte des 17. jhdts. in litauen ihren höhepunkt erreicht. in der kultturellen welt war nesvyžius damals nicht nur wegen des prächtigen und herrlichen schlosses der fürsten radziwil gut bekannt, sondern auch wegen der wertvollen kunstsammlungen, der gemäldegalerie, der besonders reichen schatzkammer, des numismatischen kabinets und der grossen bibliothek berühmt. die anfänge dieser historischen bibliothek reichen bis in die mitte des 16. jhdts., in die zeit des fürsten nikolai radziwil des schwarzen /1515–1565/, des berühmten gönners der reformation und des bildungswesens in litauen. er hielt auf seinem schlosse in nesvyžius mehrere gelehrten kalvinisten und gründete zwei druckereien /in nesvyžius und in lietuvos brasta/ zum drucken der protestantischen schriften.die bibliothek des fürsten nikolai radziwils wurde weiter von seinem sohne nikolai christophor radziwil dem waisen /1549–1616/ gepflegt. in seinem besitze wurde die bibliothek anfangs beschädigt, da er selbst zusammen mit jesuiten mehrere von seinem vater herausgegebene protestantische bücher öffentlich verbrannte. bald aber wuchs die bibliothek wieder an, vervollständigt durch die einheimische und ausländische katholische bücher.nach dem tode nikolai christophor radziwils des waisen sorgten seine vier söhne weiter nacheinander für die bibliothek.um die mitte des 17. jhdts. kam nesvyžius mit allen seinen kunstsammlungen, auch mit der bibliothek, in die hände des jungsten sohnes nikolai christophor radziwils, – alexander ludwig radziwil. in seniem auftrage im jahre 1651 wurde ein katalog der bibliothek der fürsten radziwil in nesvyžius gebildet: „bibliotheca alias consignatio generalis librorum arcis nesuisiensis per clases dispositorum jussu et imperio illrissmi dvcis ac principis dni d.alexandri ludovici radziwil, marschalci supremi mag.duc.lit: opera vero et industria joannis hanowicz infamulatoris olim et notarii cubicularis eius illme celsdinis nunc consulis iurati et aedilium publicarum praefecti priuilegiatae ciuitatis nesuisiensis confecta a:d:1651 aprilis, maii et iunii diebus“. das original der handschrift des kataloges liegt in der bibliothek des ehem. archivs der grafen działyński in kurnik, bei posen, unter signatur ms.1320. der katalog der bibliothek der fürsten radziwil in nesvyžius vom jahre 1651 besteht aus vier hauptteilen: 1. systematischer katalog /realkatalog/, 2. alfabetischer katalog, 3. katalog der bücher in fremden sprachen und 4. katalog der handschriften. in jedem teile des katalogs wurden nur diejenigen bücher eingetragen, welche in anderen teilen des katalogs nicht erwähnt wurden.der systematische katalog zerfällt in 31 teile: 1. biblia sacra, 5 bände. 2. sancti patres, 20 bände. 3. interpretes ss.scripturae, 17 bände. 4. rituales, 11 bände. 5. dogmatici, 12 bände. 6. controversistae, – die literatur der religionspolemik, 39 bände. 7. jura et decreta, 35 bände. 8. historiae eccolesiasticae, 43 bände. 9. politici, 27 bände. 10. historiae regni poloniae et magni ducatus lithuaniae, 10 bände. 11. historiae profanae, 110 bände. 12.militares, 7 bände. 13. imagines variae, – geographische werke, – 26 bände. 14. mathematici, 18 bände. 15. medici, 8 bände. 16. philophici, 9 bände. 17. epistolici, 6 bände. 18. scholastici, 18 bände. 19. oratores, 23 bände. 20. poetae, 40 bände. 21. de variis materiis, 8 bände. 22. variarum linguarum, 100 bände. 23. polonici, 59 bände. 24. germanici, 7 bände. 25. sclavonici, 8 bände. 26. prohibiti, 15 bände. 27. polnische handschriften, 10 bände. 28. lateinische handschriften, 7 bände. 29. italienische handschriften, 6 bände. 30. deutsche handschriften, 3 bände und 31. kartographische und stichsammlungen, 80 stück.von den 787 bänden, meistens folianten, welche in den systematischen katalog eingetragen waren, den grössten teil der bibliothek bilden die bücher verschiedenen inhalts /189 bände/. dazu müssen noch 26 handschriften zugerechnet werden. an zweiter stelle stehen die werke aus der geschichte /163 bände/, an dritter – geographie /124 bände/, an vierter – theologie /104 bände/; dann folgen philologie /81 bände/, rechtswissenschaft /62 bände/, philosophie /23 bände/, medizin /8 bände/ und kriegswissenschaft /7 bände/. daraus sieht man, dass die inhaber der bibliothek, – die fürsten radziwil, – welche viel im auslande zu reisen pflegten, das grösste gewicht auf die bücher des geschichtlichen und geographischen inhalts legten. sie interessierten sich auch für theologie, philosophie und rechtswissenschaften, denn kenntnisse aus allen diesen gebieten brauchten sie für das alltägliche leben.im alfabetischen teile des katalogs der bibliothek der fürsten radziwil in nesvyžius vom jahre 1651 finden wir noch 456 bände in folio, in quarto und in octavo. das übergewicht an der zahl nehmen auch hier die bücher des klassischen altertums, der geschichte und der geographie.im kataloge der bücher in fremden sprachen finden wir 86 bände. hier sind jedoch die fremdsprachigen bücher aus dem systematischen teile des katalogs nicht eingetragen.der handschriftenkatalog besitzt nur 9 handschriften. eigenlich befanden sich in der bibliothek mehr, denn noch 26 von ihnen waren ins systematische katalog eingetragen.der sprache nach bildeten die lateinischen bücher die überwiegende mehrheit. an der zweiten stelle standen die bücher in italienischer sprache /141 bände/, an der dritten – die bücher in polnischer sprache, an der vierten –die bücher in französischer sprache /33 bände/, dann kamen die bücher in deutscher /17 bände/, russischer /8 bände/, spanischer /1 band/ und englischer /1 band/ sprachen. der grund der einen so grossen menge der italienischen bücher liegt darin, dass die fürsten radziwil von nesvyžius, die vertreter des katholischen zweiges des magnetenhauses radziwil, welche meistens eifrige katholiken waren, die vorliebe nach italien zu reisen hatten und von dort die eingekauften italienischen bücher nach nesvyžius mitbrachten. auf ihren auslandsreisen vermieden sie gewöhnlich das protestantische deutschland zu besuchen. deshalb finden wir nur so wenig von deutschen büchern in ihrer bibliothek /dieselben sind nur des katholischen inhalts/.im jahre 1651 in der bibliothek der fürsten radziwil in nesvyžius befanden sich insgesammt 1.338 bände. die bücher waren meist im schönen farbigen leder gebunden.im vergleich mit anderen damaligen privatbibliotheken war die bibliothek der fürsten radziwil in nesvyžius die zweitgrösste bibliothek in litauen. die grösste privatbibliothek, bestehend aus mehr als 3.000 bände, besass der litauische vizekanzler kasimir leo sapiega in rožėnai in der mitte des 17. jhdts. /im jahre 1655 wurde sie von ihm der wilnaer akademie geschenkt/. die bibliothek der fürsten radziwil in nesvyžius wuchs auch später immer an. im 18. jhdt. sorgte besonders um sie franziska urschul radziwil, geb. wisniowiecka, die frau des litauischen feldherrn michael kasimir radziwils. damals erreichte die bibliothek ihren höhepunkt und bestand aus 20.000 bänden. nach der ersten teilung litauens, im jahre 1772 wurde diese grosse bibliothek der fürsten radziwil, welche sich 200-jähriger geschichte rühmen konnte, vom russischen general bibikow aus nesvyžius nach petersburg verschleppt. hier wurde sie unbarmherzig auseinandergerissen und an verschiedene russische wissenschaftliche anstalten zerteilt. das ausbeuten dieser historischen bibliothek verrichtete einen uneinschätzbaren und unersätzlichen schaden fürdas kulturelle leben litauens Show More ... ... Show Less

Music Publications Of The Beginning Of 16Th– 19Th Centuries In Vilnius University Library

the article deals with music publications of the beginning of the 16th–19th c. – antiphonals, graduals, missals, hymnals and manuals held in the rare book department of vilnius university library. on the basis of the extant xviii c. manuscript catalogues of vilnius jesuit college library and library of novitiate the publications related to music included in those catalogues are being discussed and provenances and marginalia found in them are being investigated. in addition, the article also describes anonymous manuals printed by vilnius academy printing house at the end of 17th c.–18th c.: ars et praxis musica (the first edition in 1667), compendium regularum generalium cantus (1753) as well as canticle books in polish and latin languages. the second part of the article presents music activities of german composer johann david holland (1746–1827) who gave music lectures in vilnius imperial university at the beginning of the 19th c. the heritage of the professor – nine music books – donated after his death in 1828 by his daughter joanna to the library of vilnius imperial university. the third part of the article deals with publications of church and secular music, published at the end of 16th c.–18th c., part of them – especially rare and valuable, and the diverse history of coming of these books to the library which witnesses of their complicate and intricate journey through different institutions Show More ... ... Show Less

  • University Library
  • Vilnius University
  • Rare Book
  • The Third
  • Jesuit College
Managing Change In Vilnius University Library: New Partnerships And Innovative Services

the objective of this article is to ascertain most significant fields of the academic library activities, which have an impact on strengthening the library’s role as a partner in academic community, as well as to assess vul capacities to see what kind of current or future activities may contribute to the building-up of such role in vu community. analysis of recent li s literature reveals the key trends in development of academic libraries, their innovative change and challenges – open access, managing of research data; research support; research assessment, scientific research; allows to analyse one particular library in order to see if and at what scale these trends can be traced in vul . it was established that vul contributes to practical implementation of open access, collaborates with vu and academic community in the projects of research data management, carries out bibliometric research, helps to form research support services, promotes the library’s scholarly research and contributes to formation of the institution’s research potential. description of new activities is important for the management of change. adjustment of organizational structure, introduction of new positions and their description facilitate achievement of this purpose. it allows informing academic and library community about new activities and functions of the library; the library assumes obligation to develop these activities, and employees are encouraged to meet high qualification requirements, whereas the library looks for the ways to improve competencies of the personnel Show More ... ... Show Less

  • Open Access
  • Research Data
  • Academic Community
  • Research Support
  • Managing Change
The Gift Of Vilnius University To The Burnt Library Of Åbo Academy (1827–1829

expanding the research about the old vilnius university library launched by l. vladimirovas, this article discusses the fact (which has never been mentioned in historiography), about a gift to the burnt library of åbo academy, which then belonged to the duchy of finland, russian empire. in support action, which was organised by the supreme government of russian empire, lots of scientific, educational and cultural institutions took part; one of them was vilnius university. successful research of official documents, preserved in lithuanian state historical archive (one of them the books of gifts to vilnius university, 1820–1832), and the activity daybook (1823–1832) of vilnius university library, as well as lists of donated books, preserved in the library of helsinki national university (catalogus librorum qui bis extant in bibliotheca caesareae universitatis vilnensis) and in vernadsky national library of ukraine (katalog ksiąg dubletowych biblioteki uniwesyteckiej wilenskiej oddanych dla zgorzaley biblioteki abowskiej i tamże odeslanych roku 1829 dnia 28 lutego), allowed us to specify chronology of this charity act, discover its effectors in vilnius, and provide qualitative and quantitative parameters of donated books. it was identified, that the shipment of books delivered from vilnius no earlier than 1829 february 28, consisted of 1481 volumes, mainly doublet books on different topics, which were deposited to the helsinki university. alexander wictor bohatkiewicz, a librarian and a bibliographer in vilnius university library, played a crucial role in the selection of the books. at present, the best part of the donated books is preserved in the national library of helsinki university. completed research makes a premise to a historical digital reconstruction of the donated collection Show More ... ... Show Less

  • Vilnius University
  • University Library
  • Russian Empire
  • National Library
  • Cultural Institutions
Levo Vladimirovo Akcija Susigrąžinti Istorinius Vilniaus Universiteto Bibliotekos Rinkinius: Amžininkų Liudijimai

apie levo vladimirovo šeštajame xx a. dešimtmetyje inicijuotą ir vykdytą vilniaus universiteto bibliotekos istorinių rinkinių susigrąžinimo akciją nemažai buvo rašyta to meto spaudoje (jono palionio, jurgio lebedžio, irenos petrauskienės straipsniai), apie tai mėgo pasakoti ir pats l. vladimirovas, kultūrinėje spaudoje publikavęs ne vieną informacinio pobūdžio straipsnį šia tema, bet išsamaus mokslinio šios temos tyrimo neturime. naujas nuosekliausiai l. vladimirovo akciją nušviečiantis inos kažuro ir evaldo grigonio straipsnis „levas vladimirovas ir senojo vilniaus universiteto bibliotekos byla“ buvo išspausdintas l. vladimirovo šimtmečio jubiliejui skirtos parodos, vykusios 2012 metų lapkričio 15–2013 metų birželio 15 dienomis vilniaus universiteto bibliotekos p. smuglevičiaus salėje, kataloge (kažuro, grigonis, 2012). minėtini taip pat du šios temos vilniaus universiteto komunikacijos fakulteto magistro darbai: 2007 metų knygotyros magistro studijų programos absolventės lauros vancevičienės „vilniaus universiteto istorinių knygų rinkinių grąžinimo akcija, 1956–1959“ (vancevičienė, 2007) bei 2012 metų paveldo informacijos ir komunikacijos magistro studijų absolventės renatos jariomčenkaitės „lituaninio dokumentinio paveldo judėjimas“, kuriame buvo nagrinėti kai kurie šios temos aspektai (jeriomčenkaitė, 2012). šios publikacijos tikslas – akcijos susigrąžinti vilniaus universiteto istorinius rinkinius faktus papildyti ar pagilinti pačių tuometinių akcijos dalyvių prisiminimais. kai kurios tų prisiminimų detalės gana iškalbios Show More ... ... Show Less

Cloud Computing In Library

the article analyses the possibility of how cloud computing can be used by libraries to organise activities online. in order to achieve a uniform understanding of the essence of technology saas, iaas, and paas, the article discusses the cloud computing services, which can be used for the relocation of libraries to the internet. the improvement of the general activity of libraries in the digital age, the analysis of the international experience in the libraries are examples. also the article discusses the results of a survey of the lithuanian scientific community that confirms that 90% of the scientific community is in the interest of getting full access to e-publications online. it is concluded that the decrease in funding for libraries, cloud computing can be an economically beneficial step, expanding the library services and improving their quality Show More ... ... Show Less

  • Cloud Computing
  • Scientific Community
  • The Internet
  • Library Services
  • General Activity
Наследие Основоположника Белорусской Краеведческой Фотографии М. Ф. Кусцинского (1829–1905) В Собрании Отдела Рукописей Библиотеки Вильнюсского Университета

в статье впервые атрибутирована и введена в научный оборот коллекция из 43 фотографий, хранящаяся в отделе рукописей библиотеки вильнюсского университета (vub rs f46). фотографии являются важным и ценным документальным источником по этнографии белорусов, латышей, цыган витебской губернии середины хіх века, а также по истории развития фотографии в беларуси. в статье установлено авторство данных фотографий. они выполнены родоначальником белорусской краеведческой и этнографической фотографии м. ф. кусцинским (1829–1905) для всероссийской этнографической выставки в москве 1867 года. доказательства строятся на результатах сравнительного анализа фотографий вильнюсской коллекции с собранием фотографий этого автора в фотоархиве российского этнографического музея в санкт-петербурге и фактах их публикаций в этнографических изданиях по витебской губернии конца хіх–начала хх вв Show More ... ... Show Less