The history of the painted image has involved various metamorphoses from cave, to architecture, to easel and most recently the radical hybridisation of expanded multimedia forms. Through each age the shedding of one aspect of the image; ritual, spirituality, portability, has resulted in a shift from sacred static images towards profane ephemeral events. This transformation has intensified over the last century where the repeated announcement of the death of painting has seen painting reborn as a mode of radical self-questioning. This paper takes an overview of painting's morphology by way of Martin Heidegger's discussion of picturing and representation in his essay “The Age of the World Picture” (1938). By focusing on the history of picturing, an understanding of “original aesthetics” and its apprehensions can be developed, for comparison with contemporary art in its “post-medium condition”. The new ontological paradigm of contemporary art therefore demands another discourse, a “post-aesthetics” that overcomes the subjective bias of modern philosophical aesthetics in favour of a primary relationship to things and their mode of presence in the world. As a result, contemporary expanded painting is shown to be a radical revision of art, a moment of ontological “presencing” favouring spatial environments and temporal events that reveal “what is” and “what matters” in a contemporary techno-scientific age. As a result ontological aesthetics could indicate what is good at the boundary between people, communities, technology and the earth, in short, a politics of being. In the politics of being, which is most appropriate to the expanded work of art, politics is linked to the polis, the place where culture emerges into a world, and where things unfold according to the sense of possibility that a world grants. Art is intimately involved in an alternative politics of being when it poses another way of dealing with beings, people, objects, and things, that result in new economies and temporalities indicating the possibility of something beyond our habitual understanding of the world. Expanded painting as the exemplar of contemporary art is an ontological cut in our understanding of art and the world. It slices through the contemporary understanding of presence and delivers a monstrous thickness, no longer supported by a surface as substrate, but instead compelled by the phenomenal experiences of the world, and is thereby multiplied exponentially and existentially.
Santrauka
Tapyto atvaizdo istorija apima įvairias metamorfozes, pradedant urvais ir baigiant architektūra, molbertais, o pastaruoju metu – radikalia išplėstinių multimedijų formų hibridizacija. Bet kuriame amžiuje nunykdavo tam tikras atvaizdo aspektas; ritualai, dvasingumas, portatyvumas sakralius statiškus atvaizdus pakeitė profaniškais trumpalaikiais įvykiais. Ši transformacija suintensyvėjo pastarajame amžiuje, kai buvo pakartotinai paskelbta, esą tapyba mirė, atgimstant tapybai kaip radikaliai saviklausai. Šiame straipsnyje pateikiama tapybos morfologijos apžvalga, remiantis Martino Heideggerio apmąstymais. Susitelkiant į atvaizdų istoriją, gali būti išplėtota „originaliosios estetikos“ ir jos suvokimo samprata, lyginant su šiuolaikiniu menu ir jo „postmedijine būkle“. Todėl nauja šiuolaikinio meno ontologinė paradigma reikalauja kito – „postestetikos“ – diskurso, įveikiančio subjektyvų moderniosios filosofinės estetikos šališkumą pirminio santykio su daiktais ir su jų buvimo pasaulyje būdo atžvilgiu. Iš to išplaukia, kad šiuolaikinė išplėstinė tapyba pristatoma kaip radikalus meno peržiūrėjimas, ontologinio „esamumo“ akimirka, palaikanti erdvines aplinkas ir laikinius įvykius, atveriančius „tai, kas yra“ ir „tai, kas vyksta“ šiuolaikiniame technikos ir mokslo amžiuje. Tad ontologinė estetika gali nurodyti, kas yra gera ties žmonių, bendruomenių, technologijų ir Žemės ribomis, trumpai tariant, atskleisti būties politiką. Šioji yra pati tinkamiausia išplėstiniams meno kūriniams; politika yra susieta su polis – ta vieta, kurioje kultūra iškyla į pasaulį ir kurioje pagal pasaulio teikiamą galimumą skleidžiasi daiktai. Menas yra glaudžiai įtraukiamas į alternatyviąją būties politiką, iškeldamas naują būtybių, žmonių, objektų ir daiktų santykiavimo būdą. Tai lemia naujose ekonomikose ir laikiškumuose nurodomą galimybę kažko, kas yra anapus mūsų pasaulio įprastinio supratimo. Išplėstinė tapyba kaip šiuolaikinio meno pavyzdys yra ontologinis įtrūkis mums suprantant meną ir pasaulį. Ji aptinkama suprantant šiuolaikinį buvimą, yra labai reikšminga ir nebėra palaikoma paviršiaus kaip substrato; veikiau įtikinamų fenomenalių pasaulio patirčių, taip dauginamų išoriškai ir egzistenciškai.
Giving Absurdity Form: The Place of Contemporary Art in the Environmental Crisis
