Skaitmeninių technologijų plėtra keičia humanitarinių mokslų šaltinių kaupimo, saugojimo, apskaitos, tyrimo bei mokslinės informacijos sklaidos procesus. Kartu keičiasi humanitarinių mokslų institucijų ir tyrėjų vaidmuo šiuose procesuose, taip pat visuomenės požiūris į mokslą ir jį globojančias institucijas. Tačiau šiuolaikinėje Lietuvoje skaitmeninimas yra suprantamas vien praktine prasme.Šio straipsnio objektas yra skaitmeninimas, kaip mokslo tyrimas. Straipsnio tikslai yra: a) atsakyti į klausimą, ar skaitmeninimas gali turėti savitą mokslo tyrimų objektą, jei taip – pateikti jo apibrėžimą; b) paskatinti kolegų mokslinę diskusiją – aptarti skaitmeninimo ne kaip praktinę, o kaip mokslo veiklą; c) pateikti aktualių skaitmeninimo tyrimų, kurie buvo atlikti vykdant BARIS projektą, rezultatų pavyzdžių.Straipsnyje teigiama, kad skaitmeninimas gali turėti savitą mokslo tyrimo objektą. Tai emuliatyvumas – specifinis žmogaus santykis su tikrove, kai žmonės, remdamiesi kriterijais, atrenka iš realybės objektus ir jų pagrindu skaitmeninėje aplinkoje kuria emuliacines sistemas, kurios mėgdžioja ir imituoja realybėje veikiančių natūralių sistemų veiklą. Svarbu pažymėti, kad emuliacinės sistemos nėra realybėje egzistuojančių sistemų kopijos, jos sukurtos perkodavimo būdu ir yra tokios pat savarankiškos, dinamiškos ir laisvai evoliucionuojančios sistemos, kaip ir tos realybės sistemos, kurias jos mėgdžioja.Emuliatyvumas yra specifinis, kompiuterinių technologijų, virtualaus pasaulio ir interneto atsiradimo paskatintas reiškinys, kurį galime nagrinėti labai daugeliu prasmių iki pat asmens psichologijos imtinai. Tačiau šiame straipsnyje apsiribojama tik ta emuliatyvumo dalimi, kuri yra susijusi su kompiuterinių technologijų taikymu kūryboje, paveldosaugoje, humanitariniuose bei socialiniuose moksluose. Straipsnyje pateikiamas skaitmeninimo mokslo tyrimų, apibrėžimas, skirstymas į istorinius, fundamentinius ir taikomuosius tyrimus, sąsajos su kitais mokslais ir praktinėmis veiklomis, aptariami terminijos, metodų klausimai, pateikiama tyrimų atliktų BARIS (Bažnytinių archyvų informacinė sistema) projekto vykdymo metu, pavyzdžių.Digitization as science: Baris project experienceRimvydas Laužikas
SummaryThe development of digital technologies is changing the processes of accumulation, storage, accountability and research of sources of humanitarian sciences and dissemination of scientific information. At the same time the role of institutions of humanitarian sciences and researchers in these processes is changing, as well as the public attitude to science and institutions protecting it. However, digitization in modern Lithuania is understood in purely practical aspect.The subject of this article is digitization as scientific research. The aims of the article are the following: a) to answer the question whether digitization is able to have its own object of research, and if so, to present its definition; b) to encourage colleagues for scientific discussion about digitization not as practical but scientific activity; c) to present examples of studies that were carried out while implementing the BARIS project (Information system of church archives) relevant for digitization.It is claimed in the article that digitization is able to have its own object of scientific research and that object is emulativity – a specific human relationship with reality when human beings select objects from reality according to certain criteria and on their basis create emulative systems in digital space that imitate the activities of naturally existing systems. It is worth noticing that emulative systems are not copies of systems existing in reality – they are created in the way of recoding and are as much independent, dynamic and freely evolving systems as the ones they are imitating in reality.Emulativity is a specific phenomenon stimulated by computer-based technologies, appearance of virtual reality and the internet, and which can be studied in many different aspects, up to personal psychology. However, the article restricts itself by the emulativity part which is related to application of computer-based technologies in creation, preservation of heritage, humanitarian and social sciences. The article presents the definition of the scientific object of digitization, its division into historical, fundamental and applied studies, links with other sciences and practical activities; discusses issues of terminology and methods, and presents examples of studies carried out while implementing the BARIS project (Information system of church archives).
Management of BAIS: Technological Trends and Digital Initiatives 4.0
