Straipsnyje mėginama rekonstruoti platoniškosios meilės sampratos fenomenologinį aspektą. Šios sampratos kontūrus Platonas nužymi dar „Puotoje“, tačiau daugiausia dėmesio jai skiria bene poetiškiausiame ir mįslingiausiame savo dialoge „Faidras“. Įvadinėje dalyje teigiama, kad graikiškasis filosofavimas klostosi natūraliai, t. y. tematizuoja filosofavimui rūpimus turinius, tik susiklostant filosofavimui palankioms aplinkybėms. Brandą pasiekusi filosofija jau mėgina perprasti save, taigi ir įsisąmoninti tas natūralias prielaidas. Platonas dar „Puotoje“ nustato, kad palankiausia filosofavimui natūrali žmogaus būsena yra meilė. „Puotoje“ jam pavyksta išryškinti vertybinį meilės profilį, o filosofavimas čia aprašomas kaip grožio vertybės užangažuotas „teisingasis kelias“, kreipiantis mąstymą grynojo teorinio žinojimo link. Pati meilė čia traktuojama dar gana neapibrėžtai, t. y. kaip „gimdymas grožyje“. Sutelkdamas dėmesį į žmogiškąjį santykį, „Faidre“ Platonas kaip tik imasi detalizuoti „gimdymo grožyje“ fenomenologiją. Platonas struktūruoja sielą, t. y. pavaizduoja ją kaip vadeliotojo važnyčiojamą sparnuotą dvikinkę. Grožio veikiama ši dvikinkė pasikelia į uždangės sritį, ir vadeliotojui palankiausiu atveju pavyksta išvysti „tiesos lygumą“. Metaforiškai aprašytos sielos dalys straipsnyje susiejamos su atitinkamomis kasdienio ir etinio mąstymo temomis bei teoriniu mąstymu apskritai, o sparnuotumas – su vertybiškumu. Sekant Platono aprašyta sielos dalių dinamika pavyksta parodyti, kaip veikiant grožiui teorinis mąstymas gali tematizuoti etiškumo temą ir veikiai pelnyti būties įžvalgą. Pagrindiniai žodžiai: meilė, šėlas, tiesa, būtis, grožis, gėris, natūralus filosofavimas, fenomenologijaPhaidros: Phenomenology of “Giving Forth upon the Beautiful”Skirmantas Jankauskas
SummaryThe author makes an attempt to reconstruct the phenomenological aspect of Plato’s concept of love. The contours of this concept are only outlined by Plato in his Symposium to be later developed in his probably the most poetic and enigmatic dialogue Phaedrus. A hypothesis is put forward here that love as ‘madness’ – as described in Phaedrus – could be treated as a further elaboration of the concept of ‘giving forth upon the beautiful’ as portrayed in Symposium. The article starts with a thesis that Greek philosophizing proceeds in a natural way, i.e. it thematises the preferred contents only within favorable external circumstances. As philosophy reaches its maturity, it tries to learn itself, i.e. to realize these favorable natural circumstances. It is already in Symposium that Plato establishes that love is the most favorable condition for philosophizing. In this dialogue Plato manages to elucidate the axiological profile of love. Philosophizing is presented as the ‘right way’ to be engaged by the beautiful and to lead towards pure theoretical thinking. Love itself is treated in an inde terminate way as ‘giving forth upon the beautiful’. By putting the human relation in the focus of attention, Plato reveals in his Phaedrus the phenomenology of ‘giving forth upon the beautiful’. He describes the soul as ‘a team of winged steeds and their winged charioteer’. Affected by the beautiful, this ‘team’ climbs the boundaries of the heavens and the ‘charioteer’, in the utmost case, manages to contemplate the ‘plain of truth’. In the article, those metaphorically described parts of the soul are associated correspondingly with themes of everyday thinking and ethical thinking as well as theoretical thinking in general, while wingness is related to valuesness. Tracing the dynamics of the parts of the soul, as portrayed in Phaedrus, the author manages to describe the way in which theoretical thinking thematises the theme of ethical thinking and attains the insight into being under the impact of the beautiful. Keywords: love, madness, truth, being, the beautiful, the good, natural philosophising, phenomenology.p;
Implementation Research to Understand and Target Complex Needs: A Case Study of US-based Food Assistance Programming (P10-147-19)
