The main goal of the paper is to analyse methodical and practical aspects of country (region) competitiveness sustainable development strategy and its implementation means. Such an innovative problem has raised a lot of original tasks and a need for developing corresponding solution methods. Today definitions of development and sustainability often go together analysing global, regional and local processes. Indeed, in this case the definition of competitiveness, as well as the definition of development sustainability require adequate interpretation and quantitative assessment. In the paper, country (region) competitiveness measure is assumed as three‐dimensional indicator, which depends on the fields of activity, dominating in the country, international economic relations and legal, financial, ecological, natural resources and geographical location environment competitiveness. An assumption is made that it is possible to evaluate quantitatively general competitiveness subject to three mentioned components competitiveness, as well as the competitiveness of every component, subject to the competitiveness of its components, based on generally accepted methods or with the help of expert means. Another assumption is made, that there exist quantitative dependencies among components competitiveness increases and amount of costs required to obtain them. As the instrument of the funds accumulated and developed for integrated country competitiveness indicator increase, evaluation and optimal allocation, the adequate for the decision results reliability assessment portfolio theory is selected, which allows assessing reliability of development possibilities under different levels of risk. Success in risk management is supposed to be factor of the highest importance to tackle sustainability at country's competitiveness development. Final structurisation of expert decision‐making support system principles is discussed when applying the system to competitiveness and risk management.
Santrauka
Pagrindinis straipsnio tikslas – panagrinėti metodologinius ir praktinius šalies (regiono) konkurencingumo tvariosios plėtros strategijos aspektus ir jos įgyvendinimo priemones. Ši inovatyvi problema iškėlė daug originalių praktinio realizavimo uždavinių, kai kurie iš jų tinka sprendimo metodams sudaryti. Šiandien plėtros ir tvarumo sąvokos dažnai eina kartu analizuojant tiek globalinius, tiek regioninius, tiek vietinius procesus. Iš tikrųjų šiuo atveju konkurencingumo sąvoka, kaip ir plėtros tvarumo sąvoka, reikalauja adekvačios interpretacijos ir kiekybinio įvertinimo. Straipsnyje šalies (regiono) konkurencingumo matu priimtas trimatis indikatorius, kuris priklauso nuo veiklos sričių, dominuojančių šalyje, tarptautinių ekonominių santykių bei teisinės, finansinės, ekologinės, gamtinių išteklių ir geografinės padėties aplinkos konkurencingumų. Straipsnyje daroma prielaida, kad galima kiekybiškai įvertinti tiek bendrąjį konkurencingumą, priklausomai nuo trijų iš paminėtų komponenčių konkurencingumų, tiek kiekvienos iš komponenčių konkurencingumą, priklausomai nuo jas sudarančių subkomponenčių konkurencingumų, remiantis visuotinai pripažintais metodais arba ekspertinėmis priemonėmis. Taip pat daroma prielaida, kad yra pažinios kiekybinės priklausomybės tarp subkomponenčių konkurencingumų prieaugių ir sąnaudų, reikalingų jiems pasiekti, apimčių. Lėšų, sukauptų ir paruoštų integruotam šalies konkurencingumo rodikliui padidinti, įvertinti ir optimaliai paskirstyti, instrumentu yra pasirinkta portfelio teorija, adekvati sprendimų rezultatų patikimumo įvertinimui ir leidžianti įvertinti plėtros galimybių patikimumą esant skirtingiems rizikos lygiams. Rizikos valdymo sėkmė yra laikoma aukščiausios svarbos veiksniu, įtvirtinančiu šalies konkurencingumo plėtros tvarumą. Galutinė ekspertinės sprendimų priėmimo ir paramos sistemos principų struktūrizacija aptariama pritaikant sistemą konkurencingumo ir rizikos valdymui.
Cluster as the mechanism for neo-industrialization of the economy
