Literatūros teologija – tarpdisciplininė teorija, aiškinanti literatūros ir teologijos santykius bei tirianti literatūrinio mąstymo apie transcendenciją aspektus, – Vakarų religijos ir kultūros tradicijoje susiformavo palyginti neseniai (po Antrojo pasaulinio karo). Tačiau dėmesingumas teologiniams klausimams akivaizdus visoje Vakarų literatūros ir kritikos istorijoje. Tad kuo XX a. susiformavusi literatūros teologija skiriasi nuo ligtolinio dialogo tarp literatūros tyrimo ir teologijos? Atsakymas susijęs su šio dialogo pobūdžiu: ar kritiko dialogas su teologija tik numanomas (implikuotas), ar tiesiogiai aiškinamas ir grindžiamas (eksplikuotas). Tradicinės krikščioniškosios kultūros kontekste kritikas nejautė poreikio teoriškai motyvuoti literatūros ir teologijos sąsajos (dauguma rašytojų, kritikų ir skaitytojų buvo krikščionys), o XX a. kultūroje literatūros ir krikščionybės santykis jau nebeturi „savaime suprantamumo“ statuso ir reikalingas sąmoningos refleksijos.Literatūros teologijos galiojimo srities klausimas yra metodologinis, klausimas apie tai, kada ir kaip literatūros tyrimas vadovaujantis literatūros teologijos formuojama literatūros samprata ir taikant literatūros teologijos siūlomus tyrimo metodus yra efektyvus literatūros prasmės atskleidimo būdas.Literatūra yra žmogiškosios savimonės forma, ir literatūroje matomos teologinės minties objektas visada yra labiau žmogus negu Dievas. Literatūrinės introspekcijos kontekste Dievas pasirodo, kai žmogus meniniu mąstymu ieško savo esmės, kai formuoja giliųjų būties pamatų sampratą. Literatūros teologija nagrinėja ir aiškina kūrinio teologinę įžvalgą – literatūrinę egzistencijos kilmės ir prasmės klausimų interpretaciją, poetinio metaforinio mąstymo plėtojamą denotacijų ir konotacijų tinkle, struktūrinių teksto ašių sankirtose, giliuosiuose teksto prasmės kloduose. Kūrinys, turintis teologinio angažuotumo (apologetinio ar provokacinio angažuotumo), siekia būti adekvačiai suprastas, ir tokios literatūros tyrimams literatūros teologijos kompetencija itin svarbi. Literatūros teologijos galiojimo periferija yra kūriniai, kuriuose matyti ne tiek teologinio, kiek bendrojo humanistinio pobūdžio literatūrinis mąstymas. Mažiausiai literatūros teologija gali pasakyti apie tokią literatūrą, kurioje plėtojamos pasaulėvokos dominantė yra indiferentinė laikysena transcendencijos atžvilgiu.The center, the periphery and limits of competence of the theology of Literature as the theoretical perspective Dalia Čiočytė
Summary The article sets to explore the validity of the theology of literature: what are the center, the periphery and limits of this interdisciplinary theoretical perspective. Literary theology based on existential experience (the theological thought seen in literature) is held to be a variant of individual theological quest. The main subject of literary theological thought is always more human being than God, as literature itself is a form of human consciousness. God appears in the context of literary introspection when the artistic thought is seeking for God and meaning. The theology of literature investigates such a literary theological insight, i. e., it investigates literary interpretation of the origin and sense of existence. Literary metaphor creates new modes to refer to deep religious experiences that are impossible to verbalize in concepts. Metaphor performs the opposite function as well: it protects the metaphysical realm from reduction. Criticism needs to be enriched with theological competence in order to interpret literary works that have got theological denotations. The periphery of validity of the theology of literature are such literary works that show not theological but rather general humanistic thought. This theory can tell the least about such literature that is dominated by religious indifference.
Deotyma – Norwid’s “Tenth Muse”
